Nors esu toli Nepale, širdies negalėjo nepaliesti pasirodžiusios naujienos apie įvairių Europos politikų, organizacijų bei pavienių žmonių pasisakymus ir veiksmus šiuo klausimu. Su savo sužadėtine esu labai nemažai keliavęs musulmonų šalyse, daugiausiai tranzuodamas. Nedvejodamas galiu pasakyti, kad musulmonai yra patys svetingiausi žmonės, kokius tik esame sutikę (nors nėra teisinga daryti tokius absoliučius apibendrinimus, bet sakau iš savo patirties, tam pritarė ir nemažai sutiktų keliautojų). Jie nedvejodami keliautoją pamaitins, pavežės, aprodys įvairias vietas ir kitaip padės, net jei tai prieštarautų sveikai logikai. Ir visai tikėtina, kad tai gali būti paskutinis jų kąsnis ar paskutinis išleistas pinigas.
Nedvejodamas galiu pasakyti, kad musulmonai yra patys svetingiausi žmonės, kokius tik esame sutikę.
Galima net neabejoti, kad jei situacija būtų atvirkštinė – mūsų šalyje vyktų karas, o Sirija priimtų pabėgėlius, jie tai padarytų plačiausiai atvertomis širdimis. Mes, lietuviai, esam kitokie – mąstome racionaliai, kaip ir dauguma europiečių. Todėl prieš dalindamiesi ką nors su svečiu, pirma viską pasveriame: ar man užteks, kas man iš to, ar tikrai jis toks geras, kad jam turėčiau duoti tą cepeliną?
Yra kaip yra, tai nėra nei gerai nei blogai. Tad pateiksime keletą argumentų mūsų visų racionaliems protams. Visų pirma, kiek mes priimame pabėgėlių? Kiek mes duodame jiems pinigų? 325 žmones, 2000 žmonių, net jei siektų 10 000, tai būtų tik trupinėlis palyginus su mūsų 3 milijonais. O tie eurai, kurie bus duodami, yra trupinėlis palyginus su milijardais, kuriuos jau esame gavę iš ES.
Sakoma, kad žmogus moka mokesčius valstybei ir turi teisę daryti įtaką, kam tie pinigai leidžiami. Bet kokią dalelytę iš tų mano mokesčių gautų pabėgėliai? Po kelis eurus nuo kiekvieno iš mūsų! Tiek turbūt nebūtų gaila ir alkoholikui kaimynui paaukoti Kalėdų proga. O mes kalbame apie tautą, kuri jau kelinti metai skendi didžiulėje tragedijoje! Galima tik įsivaizduoti, ką jie patyrė, ko neteko. Galime tik džiaugtis, kad mes negimėm tenais.
Kalbant apie pinigus, jų niekada nebus užtektinai, ypač nukreipus žvilgsnį į Vakarų Europos valstybes. Bet palyginkime save su afganais, nepaliečiais ar filipiniečiais ir suprasime, kokie turtingi esame. Be abejo, yra tas baimės jausmas – ateina kažkokie neaiškūs iš tolimos šalies, neaišku, kaip jie atrodo, kaip jie elgsis. Tačiau jie yra tokie patys kaip mes, tik oda gal šiek tiek labiau įrudus, kalba jų kitokia ir meldžiasi jie kiek kitaip.
Prieštaraujantys dažnai mini ir visus pabėgėlių trūkūmus. Tačiau tobulų žmonių pasaulyje yra labai nedaug. Visi mes turime kažkokių silpnybių, kažką darome ne taip, ne visada viskas pavyksta. Juk daug svarbiau bandyti atrasti žmonėse teigiamus dalykus ir juos užjausti. Gali kilti mintis, kad jie yra toli, jie kitokie ir tai ne mūsų reikalas. Bet tokiu atveju atitvertume save didžiule siena nuo likusio pasaulio, o kas nori gyventi ankštoje būdoje? Tuomet telieka liūdnai tūnoti ir loti ant kiekvieno svetimo.
Ar nesvajojame gyventi prabangiuose rūmuose su didžiuliu sodu ir erdviu parku? Kai atveri savo širdį visam pasauliui, jausmas yra neįtikėtinas. Sakau iš savo patirties, nes esu buvęs ir savo sielos būdoje ir rūmuose. Nuostabu yra pažinti kitas kultūras, pasaulio įvairovė yra neįtikėtinai didelė. Galų gale, mes visi esame žmonės, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Kiekvienas yra mūsų brolis ir sesuo, nesvarbu, iš kurios šalies bebūtų. Esame šiek tiek skirtingi, bet tai jokiu būdu neturėtų būti stabdis. Nors galbūt taip ir neatrodo, bet mes esame tie, kurie gali pakreipti istoriją teigiama linkme.