Baimė atsirado vos sužinojus
Apie tai, kad yra galimybė dalyvauti karo pilotų išgyvenimo kurso pratybose, sužinojau mėnesį prieš pačias pratybas. Sunku buvo patikėti tokia galimybe, tačiau šalia to iškart atsirado baimė. Vos nupasakojus, kas vyks ir ką turėsiu padaryti, supratau, kad man tai bus tikras iššūkis. Įgyvendinamas, bet teks labai pakovoti su savo baimėmis.
Atrodo, nesu jau visiškai nekaltas avinėlis, augęs pas mamą užantyje – buvau pjudytas šunimi, kratytas elektrošoku, kalnai, urvai, nardymas, parašiutai ir t.t. Bet kaip ten bebūtų, žinia, kad būsiu saugos diržais prisegtas kabinoje, įmestas į vandenį jūroje, turėsiu išplaukti gyvas, pasiekti plaustą ir laukti evakuacijos sraigtasparniu... man tai skambėjo kaip iš specialiųjų pajėgų paruošimo plano. Baimė ir stresas atsirado iškart. Žinau, kad noriu ir padarysiu, bet kartu suprantu, kiek reiks su savimi daug dirbti.
Sraigtasparniai visada skęsta aukštyn ratais
Mokymai prasidėjo kelios savaitės iki pratybų atviroje jūroje. Visi pilotai buvo švelniai apmokyti paprastame ežere šalia Šiaulių. Netoli karinių oro pajėgų bazės.
Specialus karkasas, kuris imituoja kabiną vienam žmogui, buvo nardinamas į maždaug pusantro metro gylį ir apverčiamas. Kabina vandenyje apverčiama tik sraigtasparnių pilotams dėl jiems gresiančio specifinio pavojaus. Mat jų pilotuojamo orlaivio variklis yra viršuje. Tad vos sraigtasparniui pasiekus vandenį jis dėl svorio centro apsiverčia ir pradeda skęsti aukštyn kojom.
Tokiu atveju pilotas privalo kabodamas žemyn galva susirasti prie liemenės pritvirtintą mažą deguonies balioną, atsisegti saugos diržus, surasti išėjimą iš kabinos ir išplaukti į vandens paviršių.
Skamba gana paprastai, tačiau kai tą reikia padaryti pačiam – patikėkite – nėra lengva.
Po vandeniu – žemyn galva ir pririštas
Kai Dievas dalijo drąsą – buvau eilės pabaigoje. Tad dabar pirmiausia stengiuosi pamatyti, kaip elgiasi kiti ir kas gali grėsti. Niekad nešoku nuogu užpakaliu į dilgėles. Taip ir šįkart. Pirmiausia viską išbandė tikrieji pilotai, o tik tada aš išdrįsau.
Pasodintas „kabinoje“ sugebėjau keletą kartų sriūbtelti vandens. Nelabai jauku. Net žinant tikslų veiksmų planą. Ir tai, kad šalia manęs yra bent trys žmonės pasiruošę mane gelbėti. Vienas iš jų – naras.
Pora panardinimų apšilimui, ir aš jau kabau žemyn galva po vandeniu... Atrodė, kad viską darau gerai, tačiau vėliau iš naro, kuris stebėjo mano veiksmus, išgirdau visai kitą nuomonę.
Taip prasidėjo mano pirmasis susipažinimas su pilotų išgyvenimo vandenyje kursu. Pusę dienos buvau lengvai apdujęs. Bandžiau įsivaizduoti, kas gi tada manęs laukia tikruosiuose mokymuose...
Kai užvaldo baimė
Bijoti pratybų pradėjau dar gerokai iki išplaukdamas į jūrą. Jau prieš kelias dienas ta mintis man sukosi galvoje. Slapta netgi retkarčiais pasvajodavau, kad pratybas atšauks ir man bus proga be gėdos jų išvengti. Supratau, kad pats niekada neišdrįsiu atsisakyti.
Paskutinę naktį miegojau šalia karinės bazės automobilyje. Nors ir kaip patogu būtų, tačiau naktį vis prabusdavau. Ir kaskart norėdamas užmigti vis save versdavau galvoti apie ką nors kitą, tik ne apie būsimas pratybas. Žinojau, kad vos pabandęs įsivaizduoti, kas manęs laukia, nesudėsiu bluosto iki ryto... Šįkart pavyko save suvaldyti. Numigau keletą valandų.
Ryte laiko fantazijoms jau nebeliko. Reikėjo iškart pasimatuoti specialų kostiumą, pasiskolinti batus ir gauti liemenę. Viskas vyko greitai ir nebeliko laiko pašalinėms mintims. Kas vyko vėliau, atsimenu kaip pagreitintam filme – autobusas, uostas, karinis laivas, lietus, kapitono tiltelis ir mes jau jūroje...
Blogiau už baimę – pykinimas
Plaukiant į jūrą kariniu laivu visuomet norisi pabuvoti kapitono tiltelyje. Ten, kur matosi daugiausia. Man ta laimė teko kaip tik tuo metu, kai iš uosto teritorijos „Žemaitis“ įplaukė į atvirus Baltijos jūros vandenis. Noras nusileisti kuo žemiau atsirado labai greitai. Viršuje man sunkiai sekėsi net išstovėti. Jūrininkai išsijuoks dabar iš manęs, nes jūroje bangos tesiekė vos metrą kitą.
„Žemaitis“ perjungė savo pavaras ir netrukus jau skrodėme bangas. Nejauku jau darėsi ir apatiniame denyje. Tiek kariškiai, tiek aš vaikščiodami laikėmės už visko, kas papuola. Kūno viduje įsijungė maišytuvas. Nors buvo apsiniaukę, bet darėsi karšta. Pradėjo bėgti prakaito lašeliai. Kažkurią akimirką pažvelgiau į kolegas. Stebint jų bandomas sutvardyti veido mimikas supratau, kad aš ne vienas toks. Pasidarė daug lengviau. Aš juk lietuvis. Tikras.
Po kurio laiko pirštas ant fotoaparato gaiduko pradėjo reaguoti lėčiau. Prakaito vis daugėjo, karštis kilo... Supratau, kad jeigu dar noriu ką nors išbandyti, reikia sugebėti nepašerti žuvų už borto.
Iki pusės nusirengiau pilotų hidrokostiumą ir kaipmat palengvėjo. Plūstelėjo lengvas jūros vėjelis, sumažino kūno temperatūrą ir patekau į būseną, kada jau sugebu dirbti. Dirbti ir mąstyti.
Svarbiausia – suvaldyti save ir baimę
Tokiose situacijose kaip dabar, mano tvirtu įsitikinimu, nėra tiek svarbu, kiek bijai. Daug svarbiau – kiek moki suvaldyti savo baimę. Suvaldyti tiek, kad nepanikuotum, nedarytum neapgalvotų poelgių ir sugebėtum klausyti savo vado nurodymų.
Į dirbtinę kabiną lipu beveik jau be baimės. Stebėjau, kaip kiti neria, išneria, ko bijo, nebijo ir kaip viskas vyksta. Atrodo nieko sudėtingo. Gal net per lengva kai kuriais atvejais – pavyzdžiui, išneriant be deguonies balionėlio.
Atsisėdęs į kabiną viską pasitikrinu keletą kartų. Pabandau užsimerkęs susirasti deguonies balionėlį, įsidėti į burną, dešine užčiuopti diržų sagtį, ją truktelti į dešinę, rankomis surasti kabinos duris ir tada jau ramiai plaukti į paviršių.
Išties panašiai ir nutiko. Kai daug kartų mintyse kartoji – išsiugdo refleksas. Viskas buvo gerai, tik nardytojas, kuris mane prižiūrėjo, nusprendė, kad mano ramūs veiksmai yra įtartinti ir puolė atseginėti diržų.
Man buvo pasakyta sulaukti, kol kabina, panirusi po vandeniu, sustos. Aš tą nuoširdžiai ir dariau. Kabina truktelėjo. Dėl viso pikto palaukiau sekundę dvi. Atsimerkiu ir matau, kaip man naras atseginėja saugos diržą. Lyg pats nesugebėčiau. Refleksiškai kaip mažas vaikas kirtau jam per ranką. Gal ir nemandagiai pasielgiau, bet „prašau“ ir „atsiprašau“ čia nepasakysi.
Manau, jis suprato. Rankas patraukė, o aš tęsiau savo mintinai išmoktą veiksmų seką – apčiuopom dešine ranka surandu prie kairio šono esantį deguonies balionėlį, ištraukiu iš fiksatoriaus, įsidedu į burną, matau mane stebinti narą, dešine ranka trukteliu diržų fiksatorių, kaire laikydamasis už kabinos viršaus išlendu iš uždaros erdvės ir leidžiu natūraliai mane iškelti. Be papildomų judesių.
Įvykis ne pagal planą
Kildamas į viršų matau, kaip šviesėja vandens paviršius... akimirka ir aš jau virš vandens. Tačiau kandiklio, kaip prisakytas, nepaleidžiu. Geriu orą per burną ir bandau padaryti paskutinį veiksmą – truktelti virvutę, kad prisipūstų liemenė. Vienas, du trys, keturi... Aš vis dar plaukiu tik kojomis judėdamas, o bangos toliau skalauja mano veidą. Vandens patenka į akis ir nosį. Svarbu nepanikuoti. Jaučiuosi gana tvirtai.
Bandau susirasti atsarginį kandiklį per kurį galėčiau orą įpūsti tiesiog burna. Tam reikia išardyti liemenę. Tai nutinka antrą kartą, tačiau tai padaryti man nėra lengva. Bandau surasti... atrodo, jau pavyko. Banga mane užliejo vėl... Tačiau savęs nesuvaldau ir suprantu, kad pamiršau, kaip atlaisvinti saugiklį prieš pučiant. Tenka prašyti naro pagalbos. Akimirka, ir aš tęsiu savo darbą.
Iš laivo aidi patarimų šūksniai. Bandau įsiklausyti. Nes tai vertingiausi patarimai. Jie įsimins ilgam. Tai ne teorija, tai praktika – juk dabar plūduriuoji atviroje jūroje...
Liemenę pavyksta prisipūsti ir akimis ieškau plausto. Iš laivo žiūrint jis atrodė arčiau... Griūnu ant nugaros ir bandau irtis link pilotų.
Valanda atviroje jūroje su linksmaisiais estais
Plauste randu ten jau porą valandų išsigelbėjimo laukiančius estų pilotus. Kad linksmiau būtų ir neužimtų vietos – vienas pilotas plūduriuoja tiesiog vandenyje. Vėliau jam atsibos ir jis prisijungs prie mūsų visų.
Norint įlipti į vidų reikia šiek tiek nuleisti orą iš liemenės. Kitaip sudėtinga. Bet man kažkaip pavyko. Devyni vyrai sulipę ant pripučiamų oro balionų. Plaustas deformuotas ir pilnas vandens. Estai nusprendė, kad patogiau bus nuėmus stogą ir pusiau gulomis vandenyje, negu bandyti išnaudoti visas galimybes – pasislėpti po stogu ir išsėmus vandenį šalmais laukti pagalbos.
Bepigu, kai esi su neperšlampamu kostiumu ir žinai, kad pagalba bus netrukus. Tada ir pajuokauti galima apie „baseino vakarėlį“. Klausimas, kaip būtų tikromis sąlygomis...
Evakuacinio sraigtasparnio laukiau daugiau kaip valandą. Bent jau aš. Buvo kas ir tris valandas plūduriavo... Iš vandens traukė Lietuvos karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo orlaivis Mi-8 ir jo įgula.
Ant lyno įkeliamas į sraigtasparnį
Nors vandenyje esi neilgai ir suvoki, kad visa tai tik mokymai, tačiau virš galvos kelių dešimčių metrų aukštyje pakibęs sraigtasparnis nuteikia maloniai. Nesvarbu, kad menčių keliami gūsiai kelia purslų debesis ir spaudžia prie plausto. Sakyčiau, kad atvirkščiai – tai net malonus jausmas.
Iš sraigtasparnio išlenda gervė, ir pakibęs ant troso į vandenį leidžiasi gelbėtojas. Iš liemenės išleidžiu orą ir šoku iš plausto. Taip bus patogiau gelbėtojui. Bandau pasiekti vandenyje plūduriuojantį karį, su kvėpavimo vamzdeliu laukiantį manęs. Kelis kartus keičiu kryptį – sraigtasparnis truktelėjęs perkelia narą į kitą vietą.
Įdomu tai, kad nepamenu, jog gyvenime būčiau apskritai kada maudęsis jūroje. Nemėgstu. O štai dabar plūduriuoju maždaug dešimt kilometrų nuo kranto... Turbūt tai ir buvo vienintelis variantas man įlipti į jūros vandenį.
Su tokiomis mintimis prisiiriu prie gelbėtojo. Jau žinau, ką daryti – iškeliu rankas ir bandau išsilaikyti vandens paviršiuje. Jis akimirksniu uždeda „pavalkus“ – sunkiai aprašomą daiktą, kurio būsiu įkeltas į sraigtasparnį. Karys įgudusiais judesiais akimirkai paneria po vandeniu ir prikabina mane prie savęs.
Nors ir bandžiau pajausti momentą, kada atsiplėšiam nuo vandens, tačiau nepavyko. Jaučiu tik tiek, kad nugaroje įsirėžęs prie gelbėtojo spaudžia „pavalkas“. Bandau dairytis aplink. Dabar svarbiausia nepakelti į viršų rankų. Žinoma, jeigu nenoriu pūkštelti iš kelių dešimčių metrų atgal į vandenį.
Į sraigtasparnį patenku atsukta nugara. Nėra labai jauku. Visada norisi matyti, kur eini ir ką darai. Tačiau daug galvoti netenka. Įgulos narys mane įtempia į vidų ir atkabina visą įrangą.
Viskas. Galima sakyti, kad mokymai baigti. Beliko tik grįžti į aviacijos bazę.
Mokymai, kuriuos privalo išeiti visi
Dabar, kai jau sėdžiu šiltai ir sausai, mintys žinoma lengvesnės, negu prieš nardinant mane į vandenį. Suprantu, kad daug dalykų be reikalo bijojau. Gal net ne daug, o apskritai visko. Gerai, kad tai supratau ir neišskydau atsisakydamas.
Mano nuomone, tokius (ar panašius) kursus privalėtų išeiti visi normalūs vyrai ir moterys. Net nebūtinai kariai. Jeigu ne tokius, tai bent kiek panašius. Kur reikia įveikti save, suvaldyti baimes, padaryti tai, ką reikia, ir neleisti kilti panikai. Šiuo atveju – išlikti gyvam. Kitą kartą pagalbos prireiks galbūt kitam žmogui.
Manau, kad tokios pratybos kaip „Baltic bikini“ yra labiau skirtos nugalėti save, negu mokytis prisipūsti plaustą ar liemenę. Išmokęs valdyti savo baimes galėsi tai padaryti ir kitoje situacijoje. Padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
„Baltic bikini“ – tarptautinės išgyvenimo jūroje pratybos
Tarptautinėse išgyvenimo jūroje pratybose „Baltic Bikini 2016“ dalyvavo apie 100 Baltijos šalių karinių oro pajėgų karių-lakūnų, borto technikų, operatorių ir karo medicinos gydytojų, taip pat Lietuvos kariuomenės sraigtasparniai AS365N3+ „Dauphin“, Mi-8T ir Karinių jūrų pajėgų patrulinis laivas P11 „Žemaitis“.
Pirmieji „Baltic Bikini“ mokymai buvo surengti Danijoje pagal bendrą Baltijos šalių ir Danijos projektą. Pagal 1999 m. pradėtą projektą, Danija Lietuvos kariuomenei neatlygintinai perdavė įvairios gelbėjimo įrangos, parengė įgulas gelbėjimo darbams vykdyti, išsigelbėjimo instruktorius.
Nuo 2004 m. išgyvenimo jūroje mokymus Baltijos šalys pradėjo organizuoti savarankiškai. Pratybos kasmet rotacijos principu organizuojamos vienoje iš trijų Baltijos valstybių, šiais metais pratybas rengia Lietuvos karinės oro pajėgos.
