Europos Komisijos (EK) prognozės Lietuvos demografijai liūdnos – 2060 metais šalyje bus mažiau nei 2 mln. gyventojų. Tai reiškia ne tik mažą gyventojų skaičių, bet ir daugybę socialinių, ekonominių problemų.
„Nors emigracija išlieka aukšta, grįžtamoji migracija auga pakankamai dideliais tempais. Tačiau nėra atlikta tyrimų, kas grįžta – ar paklausias specialybes turintys, norintys kurti šeimas žmonės ar pensininkai, o gal tie, kurie emigracijoje tiesiog neprisitaikė.
Migracija demografinę situaciją veikia tiesiogiai ir netiesiogiai. Tai, kad daug išvyksta, yra blogai, bet tai, kas išvyksta, kelia dar didesnį susirūpinimą. Tarp išvykstančiųjų – daugiausiai jauno amžiaus žmonės, kurie gali dirbti, kurti šeimas, prisidėti prie gimstamumo didėjimo“, – aiškina Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė.
Socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas Karolis Žibas įvardija, kad demografinę Lietuvos padėtį turėtų gelbėti gimstamumo skatinimas, gyvenimo trukmės ilginimas, emigrantų grįžimo į Lietuvą skatinimas. Visa tai būtų galima pasiekti gerinant gyvenimo kokybę. Dar vienu instrumentu padėčiai taisyti pašnekovas laiko imigraciją iš trečiųjų šalių.
„Abejoju, kad gimstamumo skatinimas ar gyvenimo trukmės ilginimas gali išspręsti šiuos radikalius demografinius iššūkius. Manau, svarbiausia – aiški imigracijos politika – darbuotojų ir jų šeimų skatinimas imigruoti į Lietuvą, užtikrinant integracijos sąlygas. Taip pat svarbu susigrąžinti kaip įmanoma didesnę dalį išvykusių lietuvių“, – kalba pašnekovas.
Imigrantams Lietuva nėra patraukli
Pasak K. Žibo, Lietuvoje šiuo metu yra apie 35 tūkst. užsieniečių, iš jų ne ES piliečių – 30–32 tūkst. (kiek daugiau nei 1 proc. visos Lietuvos populiacijos). Daug jų yra iš Baltarusijos, Ukrainos, taip pat iš Kinijos, Turkijos. Pašnekovo teigimu, ES šalių piliečiams Lietuva apskritai nėra patraukli, nes savo atlyginimais negalime konkuruoti net su Estija ar Lenkija.
„Lietuva nėra patraukli šalis imigrantams, tačiau po truputį imigrantai Lietuvą atranda kaip tikslo, o ne tranzito šalį. Kalbant apie darbo migraciją, jau dabar matyti, kad pokrizinis darbo migracijos srautas pasiekė prieškrizinį lygį. Tai rodo, kad šiek tiek sustiprėjus ekonomikai darbo rinkos struktūra plečiasi. Lietuvoje imama pastebėti, kad kai kurie ūkio sektoriai iš dalies yra priklausomi nuo imigracijos. Tai logistika, laivybos pramonė. Galbūt ateityje atsiras dar daugiau ūkio sektorių, kuriuose bus reikalinga darbo imigracija“, – svarsto K. Žibas.
Lietuva nėra patraukli šalis imigrantams, tačiau po truputį imigrantai Lietuvą atranda kaip tikslo, o ne tranzito šalį.
Savo ruožtu A. Sipavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad darbo jėgos imigracija gali spręsti tik darbo jėgos problemas, o ne demografines.
„Darbo migracija yra kitokia, be to, tie darbo migracijos skaičiai nėra dideli, kad turėtų didesnę įtaką. Tie žmonės čia neatvyksta kurti šeimų, jie atvyksta, padirba ir išvyksta.
Studentai, jei galėtų čia ieškoti darbo ir likti, būtų pakankamai gera ekonomine prasme imigrantų grupė, tačiau jie taip pat neužsibūna“, – pažymi pašnekovė.
A. Sipavičienės teigimu, net jei imigrantai apsigyventi atvyksta iš tų šalių, kuriose labai didelis gimstamumas, jie labai greitai adaptuojasi ir perima šalies, į kurią atvyko, demografinės elgsenos normas, modelius.
Jei nebus patraukli saviems, nebus patraukli niekam
Pašnekovai sutinka – tam, kad būtų galima susigrąžinti jau išvykusius lietuvius ir sustabdyti emigracijos srautus, svarbu atkreipti dėmesį į pagrindines šio proceso priežastis.
„Laikina emigracija yra normalus ir netgi teigiamas reiškinys, tačiau, kai ji darosi vienpusė, tai rodo, kad šalyje kažkas negerai. Todėl svarbu susikoncentruoti į emigracijos priežastis. Jos yra ekonominės, socialinės.
Laikina emigracija yra normalus ir netgi teigiamas reiškinys, tačiau, kai ji darosi vienpusė, tai rodo, kad šalyje kažkas negerai.
Žmonėms reikia darbo, iš jo jie turi pragyventi. Žmonės nenori gauti atlyginimų vokeliuose, daug ką daryti nelegaliai, jie norėtų normalaus gero darbo su socialine apsauga. Antra, socialiniai santykiai, darbo santykiai, kai žmonės jaučiasi beteisiai, už juos viskas nusprendžiama, su jais nesiskaitoma, yra išstumiantis veiksnys, ypač iš provincijos. Tai irgi turėtų keistis, kad žmonės gerai jaustųsi Lietuvoje“, – tikina A. Sipavičienė.
Pasak pašnekovės, yra atlikta daug tyrimų ir jie liudija, kad emigrantai negrįžta į šalį joje sukurti gerovės, bet kai tik kas nors šalyje pradeda judėti teigiama linkme, emigrantai būna pirmieji, kurie prie tų pokyčių prisideda.
„Aiški strategija, kur mes judame, kaip nuo to situacija turėtų pagerėti, galėtų skatinti grįžti emigrantus. Išvykusieji kartais praranda ryšį su Lietuva, todėl norėdami grįžti, jie susiduria su daugybe problemų. Labai svarbu, kad būtų kažkoks centras, kur jie rastų visą informaciją vienoje vietoje. Kaip tik tokį centrą šiuo metu su vyriausybe ir baigiame kurti“, – kalba A. Sipavičienė.
Savo ruožtu K. Žibas teigia pasigendantis aiškių demografinės ir migracijos politikos gairių: „Jau 2014 metais buvo patvirtintos migracijos politikos gairės, šiuo metu rengiama užsieniečių integracijos strategija. Šioje vietoje Lietuvos valstybė jau šiek tiek juda į priekį. Kalbant apie demografinę politiką, manau, kad ji būtina jau šiandieną, į ją turėtų būti integruota migracijos politika, kaip vienas iš pagrindinių komponentų.“
