Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėja Jūratė Novagrockienė:
„Nepaisant to, kad ir apie vieną, ir apie kitą partiją atskleisti tokie faktai, jų padėtis yra nevienoda. Darbo partija labai nukentėjo dėl lyderių kaitos ir praradimo labai charizmatiško lyderio – Viktoro Uspaskicho. Tas faktorius kartu su korupcijos skandalu, kartu su nesėkmingais Seimo rinkimais – viską sudėjus į vieną vietą įvyko toks kompleksiškas poveikis partijos smukimui, ir klausimas, kiek ji turi šansų atsitiesti.
O Liberalų sąjūdis šalia to korupcinio fakto nelabai didelių nuostolių patyrė dėl lyderio kaitos. Jeigu žiūrėtume į jų bandymą atsitiesti, jų veikla dar gali jiems suteikti galimybę neiškristi iš žaidimo – 5 proc. rinkimų barjero.
Kita vertus, Darbo partijos teismas įvyko, dėl Liberalų sąjūdžio vadovo kol kas nėra jokio teisminio sprendimo. Kitaip tariant, yra neišbaigtumas, neaiškumas ir tuo neaiškumu liberalai naudojasi per daug nieko neveikdami, bet, kita vertus, ir nenusmukdami, nesukeldami tiek daug įvairiausių ratilų apie savo veiklą, kaip nutiko su Darbo partija.“
Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas:
„Perspektyvos priklausys nuo politinio konteksto, nuo to, kaip apskritai rutuliosis politinis procesas Lietuvoje, ir nuo to, kaip reaguos pačios partijos į tą visą istoriją.
Su Liberalų sąjūdžiu jau seniai aišku, kad juos norima eliminuoti iš politikos. Nepaisant to, kad aš neneigčiau, jog pas juos yra problemų, tačiau selektyvumas mus kartais gali stebinti: kodėl vienos istorijos – Druskininkuose, visokių dvarelių, visokių medžioklių – kažkodėl pasimiršta, o kitos – nepasimiršta.
Problemos su Darbo partijos istorija turbūt atgimsta, nes grįžti nori V.Uspaskichas. Nutarta šią partiją prispausti galutinai, kaip ir liberalus, kurie jau seniai turi didelių politinių ambicijų.
Politinis šleifas toje istorijoje akivaizdus: tiesiog eliminuoti ne tokias sistemines politines jėgas, kurios besibaigiant Europos Sąjungos paramai dar gali ką nors nugvelbti, į ką pretenduoja kiti. Mūsų teisėsauga naudojama kaip instrumentas, kaip administracinis resursas, kai politikai, turintys galią, spusteli reikiamus pareigūnus, kad jie tiesiog inicijuotų (tyrimus – BNS). Liberalai, Darbo partija yra epizodai. Sistema korupcijos prasme paliesta yra gerokai plačiau ir giliau, jos mastų mes iki galo ir suvokti negalime.
Yra sisteminės ir nesisteminės politinės srovės Lietuvoje. Sisteminės yra tos, kurios seniausiai yra susitarusios su oligarchų verslo grupėmis, atstovauti atitinkamai interesams ir padėti joms tvarkytis, o yra tos, kurios atėjo vėliau. Iš esmės Lietuva yra neturtingas kraštas ir pagrindiniai pinigai, dėl kurių pešamasi, ateina iš Europos Sąjungos. Tas kranelis bus užsuktas 2020 metais, ir tai paskutinis riebus kąsnis.“
Paprašytas sukonkretinti, apie kokius oligarchus kalba, B.Ivanovas teigė, kad jų pavardes turėtų įvardyti prokuratūra.
„Aš tikiu prezidente – paimame jos metines kalbas ir klausome: oligarchija, nepotizmas. Aš tikiu, ką sako prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką sakydavo prezidentas Valdas Adamkus. Aš tęsiu tą mintį, brėžiu liniją tarp dviejų taškų tolyn: jei gali pasakyti A ir B, gali tikriausiai pasakyti ir C. Reikėtų jos paklausti, gal prezidentė galėtų įvardyti tuos oligarchus, kuriuos metiniuose pranešimuose mini“, – sakė jis.
