Bet pirmiausia tegul pakalba pats 62-ejų metų prof. L.Mažylis. Jis jau rengiasi iš Berlyno vykti namo į Kauną ir savo VDU spaudos tarnybai daugiau papasakojo apie Akto radimo aplinkybes.
Juokais baiminosi, kad žinia pasklis balandžio 1-ąją
„Prieš kelis mėnesius viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos apie galimybę rasti Vasario 16-osios Akto originalą pažadino mano kaip politologo azartą, todėl nusprendžiau pradėti dokumentų analizę ir paieškas“, – ketvirtadienį telefonu iš Berlyno sakė prof. L.Mažylis.
Anot profesoriaus, kurį nuo šios dienos galima vadinti ir istorine asmenybe, kelis mėnesius trukusį paieškų procesą vis labiau skatino ir artėjantis valstybės šimtmetis.
„Labai aiškiai nuo pat pradžių supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi, todėl kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą su klausimu, ar būtų galima pradėti paieškas, ir buvau labai maloniai nustebintas, kad pastaroji įstaiga geranoriškai sutiko“, – paieškų pradžią pristato L.Mažylis.
Labai aiškiai nuo pat pradžių supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi.
Pasak jo, Vokietijos valstybės archyvas netgi pateikė labai aiškią ir detalią paieškos eigos trajektoriją, atsiųsdamas detalų bylų sąrašą, o svarbiausia pateiktos informacijos žinia buvo, kad reikia kreiptis į kitą, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, kur būtų galima rasti daugiau dokumentų.
„Taigi kreipiausi atskirai į Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, susitariau dėl vizito, kuris įvyko kovo 29 dieną, trečiadienį, kur ir pavyko rasti originalų Vasario 16-osios Aktą lietuvių kalba“, – pasakojo prof. L.Mažylis. Jo teigimu, labai pasisekė, kad visi dokumentai, visos bylos šiame archyve sudėtos chronologiškai, laikotarpiais, todėl buvo galima pradėti iš karto ieškoti nuo 1918 metų vasario mėnesio.
„Pavyko teisingai atspėti, kad tuometinei Vokietijos valdžiai tie dokumentai parūpo 1918 metų kovo mėnesį, kuomet šalyje buvo nuspręsta pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Tokiu būdu šiame kontekste pirmiausia atsirado vokiškasis variantas su visais dvidešimties signatarų parašais, kuris yra Vokietijos Užsienio reikalų politiniame archyve, o kartu šalia rastas ir originalas“, – vieną prie kito rastus dokumentus pristato politologas.
„Taip pat kartu rastas ir 1917 metų gruodžio 11 dienos vokiškas ranka rašytas Lietuvos Tarybos Akto egzempliorius su devyniolika parašų, kuriame nėra signataro Prano Dovydaičio parašo“, – tęsė pasakojimą profesorius.
Profesoriui L.Mažyliui nekilo abejonių, kad rado originalų dokumentą. Didžiausią nuostabą ir pasitenkinimą politologui kėlė, kad rastasis dokumentas yra lietuvių kalba. Prof. L.Mažylis išvyko į Vokietiją tikėdamas savo sumanymo sėkme ir žmonai užsiminė: „Kvailiausia, jei rasiu Nepriklausomybės Aktą kovo 31 d. Žinia pasklis balandžio 1-ąją, ir niekas nepatikės.“
Paklaustas apie Vasario 16-osios Akto ateitį, VDU PMDF profesorius teigia, kad tai dabar bus didžiulis politikų ir diplomatų darbas, jei vieną dieną bus norima šį dokumentą iš Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo pargabenti į Lietuvą.
„Dabar Lietuvos diplomatija turės svarbų vaidmenį dėl tolimesnių veiksmų ir Akto lokacijos, bet tai labai džiugus momentas visai Lietuvai, nes atrastos jos valstybingumo, diplomatijos ištakos, kurias toliau analizuoti ir tyrinėti galės istorikai, mokslininkai ir politologai“, – mintimis dalijasi svarbiausio XX a. pradžios Lietuvos valstybės dokumento, Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo lietuvių kalba, atradėjas profesorius L.Mažylis.
Lietuvos Šerlokas Holmsas
„Kas pažįsta prof. Liudą Mažylį, gali paliudyti, kad jis yra stipriai kitoks: „raižantis“ po Laisvę dviračiu, totaliai atsipūtęs, su dideliu savotiškumo kiekiu smegeninėje ir elgesyje. Kitoks, nei dera oriam profesoriui. Būtent todėl Vasario 16-osios Aktas buvo atrastas šito žmogaus, o ne kokio susireikšminusio akademiko iš sostinės. Ponai Likimas ir Atsitiktinumas dirba ranka rankon su Dievo Apvaizda ir krečia šposus džiugindami patikėti dar negalinčius teritorijos, kuri vadinama Lietuva, rezidentus. Vivat!“ – tokiais žodžiais iškart po pranešimo apie svarbaus Lietuvai dokumento atradimą, pasidalijo VDU doktorantas Valdas Kilpys.
15min jis išdėliojo priežastis, kodėl būtent šiam profesoriui iš Kauno pavyko atrasti tai, apie ką, rodos, visi istorikai tik ilgai šnekėjo. Pirmiausia, anot V.Kilpio, L.Mažylis yra nestandartinio mąstymo, ne tipinis žmogus. Jis – vienas rimtesnių Lietuvoje filatelistų, besidominčių paštu.
„Filatelija – tai medžioklė pašto ženklų. Nori ar nenori, privalai sukti savo smegenis teisinga linkme, kad kažką surastum, išknistum. Ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti profesorius, kurie atsipalaidavę, su dviračiu, suglamžytu kostiumu, kartais nešukuota barzda važinėja po Laisvės alėją ir spokso į langus, tyrinėja architektūrą. Susitikęs jį gatvėj, tikrai nepasakytum, kad tai – profesorius, bet aiškiai matai, kad jo smegenyse baibokėliai laksto labai greitai, greičiau nei pas vidutinį Lietuvos profesorių, ypatingai susireikšminusį ir galvojantį, kad jis viską išmano.
Liudas prisipažįsta, kad neišmano, nežino, bet visur baksnoja, lenda, klausinėja ir rezultatą mes matome“, – L.Mažylio sėkmės priežastis įvardijo VDU doktorantas.
Pasak pašnekovo, kiekvienam kvailiui yra žinoma, kad užsienio reikalų ministerijos turi atskirus archyvus, bet nė vienam protingam neatėjo į galvą nuvažiuot ir užklausti Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos, panaršyti ne po kažkokį slaptą, o daugeliui prieinamą archyvą. Liudas ėmė ir padarė. Tereikėjo parašyti laišką.
„Visos aplinkybės Liudui buvo palankios. Jis turi Šerlokoholmsiškus įgūdžius, mėgsta knaisiotis kaip kolekcionierius, turi kritinį protą ir nėra praradęs to vadinamojo improvizacinio vaikiškumo, spontaniškumo. Gyvas žmogus. Primena a. a. Gintarą Beresnevičių, kurį laikau vienu iš savo guru. Tikras Kauno inteligentas. Galiu galvą duot nukirsti, bet tokie žmonės visa tai daro tikrai ne dėl pinigų“, – reziumavo V.Kilpys.
Anot jo, VDU L.Mažylio atradimas – „baisinė“ dovana ir reklama. Įstaiga turėtų jam paminklą pastatyti.
Smerkia relikvijų pirkimą
V.Kilpys buvo teisus: tokie žmonės kaip L.Mažylis tokių atradimų vaikosi ne dėl pinigų. Dėl azarto, dėl to, kad reikia surasti. Atradęs aktą profesorius nenorėjo kalbėti apie „MG Baltic“ žadėtą milijono eurų premiją tam, kas suras ir pristatys Vasario 16-osios aktą.
Tačiau dar vasario 15 d. savo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje jis yra pareiškęs nuomonę šiuo klausimu. Pasidalijęs nuoroda į straipsnį, kuriame „MG Baltic“ žada milijoną eurų, jis klausia: „O jei žinau, kas turi, ir žinau, kad neatiduos?“.
Užvirė komentarai. Viename iš jų nuskamba daug ką pasakanti L.Mažylio mintis: „Maniau, kad civilizuotuose kraštuose tautos relikvijomis neprekiaujama...“
Didelis Kauno „Žalgirio“ sirgalius
L.Mažylio kolega, VDU Politinių mokslų ir diplomatijos fakulteto doc. dr. Rytis Bulota Liudą pažįsta apie 20 metų ir apibūdina jį kaip itin aistringą žmogų.
„Jis toks užsidegantis. Renka ne tik pašto ženklus, bet mėgsta ir fotografuoti. Yra pristatęs keletą parodų. Kolekcionierius iš vidaus. Viskuo besidomintis žmogus. Dar ir didelis Kauno „Žalgirio“ fanas.
Kaip kolega Liudas yra pakankamai nuosaikus, išlaikytas, turi savo nuomonę. Gerai išsiauklėjęs. Kiti yra ūmaus būdo, o jis – tikrai ne, nesikarščiuoja. Aktą jam pavyko atrasti, nes iš prigimties domisi viskuo, yra mėgėjas pasiknisti, netrūksta užsidegimo ir užsispyrimo. Be to, Liudą lydi sėkmė. Būna žmonių, kuriems sekasi. Liudas iš tokių žmonių“, – teigė R.Bulota.
Pašnekovui kiek ironiška, jog svarbų Lietuvai dokumentą atrado ne istorikas, o chemikas. Būtent tokia yra L.Mažylio specialybė.
„Naujoko sėkmė. Net ne naujoko, kiek žmogaus „iš šono“. Žiūrėdamas iš šono jis regėjo platesnę perspektyvą. Kaip Makiavelis. Nei jis politologas buvo, nei filosofas. Bet tai, ką rašė, turi didesnę išliekamąją vertę nei profesionalų darbai“, – patikino R.Bulota.
L.Mažylio siekis atrasti Vasario 16-osios akto originalą ir pats atradimo faktas jam buvo malonus siurprizas. Netgi pati komandiruotė buvo netikėta, pakeitusi universiteto ir kolegų planus.
Ragavęs politiko bei žurnalisto duonos
VDU Viešojo administravimo katedros vedėjas prof. dr. Saulius Pivoras atskleidė dar keletą įdomių detalių apie L.Mažylį. Pasak jo, šis profesorius yra užpatentavęs keletą patentų organinės chemijos srityje. Sąjūdžio laikais netgi kuriam laikui buvo pasitraukęs iš akademinės veiklos – dirbo Kauno žurnalistu, vėliau tapo pirmosios Kauno miesto savivaldybės deputatu.
Kandidatavo net į Seimą, bet politinė karjera nesusiklostė. Dėstytojauja jis jau kiek daugiau nei 20 metų.
Geras, malonus žmogus. Geraširdis. Santūriai linksmo būdo. Mėgsta pajuokauti. Paskaitų metu anekdotų pripasakoja, – L.Mažylio asmenybę apibūdino katedros vedėjas.
„Geras, malonus žmogus. Geraširdis. Santūriai linksmo būdo. Mėgsta pajuokauti. Paskaitų metu anekdotų pripasakoja“, – L.Mažylio asmenybę apibūdino katedros vedėjas.
Apie profesoriaus paieškas jis nelabai daug žinojo. Mano, jog L.Mažylis galėjo būti aplenktas. Vis dėlto, Aktą atrasti pavyko būtent jam. Kodėl?
„Suveikė kolekcionieriaus avantiūrizmas. Kaip gaudo kokį paveikslą ar pašto ženklą, taip Liudas sumąstė atrasti šį Aktą. Ėmėsi aktyvių veiksmų. Nusišypsojo sėkmė“, – atsakė S.Pivoras.
Pasak jo, L.Mažylio dukra Liucija baigė politikos mokslus Londone. Šiuo metu yra tarptautinių santykių ir politikos mokslų doktorantė. Medicinos profesorius Pranas Mažylis, kurio vardu pavadinti gimdymo namai Kaune, – Liudo senelis. Profesoriaus tėvas taip pat buvo medikas, tad Mažylių šeima laikinojoje sostinėje – itin gerai žinoma.
„Pranas Mažylis buvo žymus savo kairiosiomis pažiūromis. Tarpukariu buvo pakankamai turtinga asmenybė. Paradoksas toks, kad partizanai netgi planavo sunaikinti jį, tad Mažylių pavardė galėjo būti ir ištrinta“, – įdomią L.Mažylio giminės istorijos detalę atskleidė S.Pivoras, patikinęs, kad profesorius puikiai sutaria su doktorantais.
Katedros vedėjo žiniomis, L.Mažylis yra gavęs Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalį, yra parašęs knygų apie Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos projektą, referendumus dėl stojimo į ES įvairiose šalyse ir kt. Profesorių domina Europos integracija, ES Rytų partnerystės ir kaimynystės politika, vietos savivalda.
Jokios demagogijos, tik veiksmas
L.Mažylio kolega, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Politologijos katedros profesorius Šarūnas Liekis kalbėjo trumpai: „Žmogus kolekcionierius nuvyko į Vokietiją prieš kelias dienas ir padarė darbą, apie kurį dabar visi šneka. Parodė jis, kad su šiek tiek iniciatyvos galima greitai rezultatus pasiekti. Be demagogijos.“
Paklaustas, kodėl Aktą pavyko atrasti būtent L.Mažyliui, Š.Liekis patikino, jog šis profesorius turėjo tam laiko, susidomėjo ir padarė.
„Koks jis žmogus? Tikslus, aiškus. Juk baigęs tiksliuosius mokslus“, – patikino jis.
„Džiaugiasi visa Lietuva, ypač Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenė, kuriai šis įvykis neatsiejama universiteto istorijos dalis. VDU vos keleriais metais jaunesnis už Lietuvos valstybę – esame beveik bendraamžiai, todėl labai simboliška, kad Vasario 16-osios akto originalą atrado būtent VDU profesorius Liudas Mažylis.
Valstybės atkūrimo šimtmetį pasitiksime iš tiesų pakylėti. Tai labai daug reiškia ir visai mūsų tautai, kad ji jaustųsi moraliai ir politiškai tvirta“, – 15min teigė VDU rektorius prof. Juozas Augutis.
Šiuo metu yra svarstoma idėja duoti teikimą Senatui dėl VDU garbės profesoriaus vardo suteikimo L.Mažyliui.
Paiešką pavertė koduotu trileriu
Kaip savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje rašė L.Mažylio kolega Kastytis Antanaitis, Aktą atradusio profesoriaus paieškų dienoraštis-trileris rašytas draugams „Facebook'e“ buvo labai įdomus ne tik dėl ieškotojo atkaklumo, bet ir dėl to, kad tarp improvizuotų filmų, romanų, roko ir džiazo intarpų bei suprantamų kodų ir šifrų, bent jau jam savotišku atradimu apie Liudą Mažylį buvo dzen-budistinė japonų klasikų poezija bei vienas kitas posmas iš persų sufijų eilių.
Kovo 21 d. profesorius savo „Facebook“ paskyroje rašė:
„Trilerio scenarijus. Herojų 20: visi Signatarai. Rašėsi Dokumentą. Fone kiti herojai, nešvarus milijonas. PR. Dar vienas nevertingas herojus – vienišas profesorius. „Inferno“: kaip be tokių? Beginklis. Neva perregimas. Tikrai be kapeikos kišenėje. Globa: vietovės angelas simboline pravarde Engel. Zuckerbergui dėkui: galima pasitikėti draugų rato atstovais. What do I do when my love is away? (Does it worry you to be alone?)
Komanda byra nespėjus susiformuoti. Nelemtai. O gal tai konkurentų pinklės. Kas jie? Gal naivūs diletantai avantiūristai. O gal žiaurūs „killeriai“? Tada verta kažkiek pamėtyti pėdas. Išsiregistruoti iš viešbučio THF. Do you need anybody? I need somebody to love.
Vienišas profesorius pastebimas kažkur OZH, senose Vytauto Didžio valdose, ties Dniepro slenksčiais, 100 km nuo Rytų fronto linijos. Neišsiduoti: DVI komandiruotės. Neatskleisti: formuojasi ir daugiau paramos komandų. Bręsta lemtingasis susikirtimas. Prieš pat trilerio atomazgą archyvo patalpose dings šviesa. (Kino salėje seniai tamsu). What do you see when you turn out the light? Aišku, ką: vienišojo pergalę.
Leonidas: „Visi teisingiausi atsakymai visada glūdi klasikų tekstuose“. Kitkas jau po atomazgos, kaip The Beatles priedainis: Oh I get high with a little help from my friends.“
