Liudas Jonaitis – ilgametis Joniškio politikas, socialdemokratas, tris dešimtmečius vadovavęs žemės ūkio mokyklai. Jis įtiko visiems laikams. Sovietmečiu vadovavo vietos komjaunimui, o laisvoje Lietuvoje nuo valdžios ir postų neatsitraukia nė per žingsnį.
Vargas dėl aikštelės
Tai, kad jis moka nekonfliktuoti su valdžia ir būti geras tiems, kam reikia – gali būti jo vienas didžiausių pliusų. Tačiau politikos bendražygiai pamena ir gana aštrių konfliktinių momentų.
Pavyzdžiui, prieš porą kadencijų L.Jonaitis prie savo mokyklos išasfaltavo stovėjimo aikštelę ir tuomet apie tai prasitarė tarybai – reikia sumokėti už darbus iš keliams skirtų lėšų.
Taryba užsispyrė – pats asfaltavai, pats ir mokėk. Kelis kartus L.Jonaitis bandė spausti tarybą, kad būtų skirti pinigai už aikštelę, vietos politikai užsispyrė – juk darbai turi vykti atvirkštine tvarka – aptariam, skiriam, padarom ir sumokam.
Taryba atlyžo, kai jis galų gale visų atsiprašė ir pripažino padaręs klaidą. Tik atsiprašymas buvo su žodeliu „bet“, po kurio ėjo pasiteisinimas, kad žmonėms, o ne jam tos aikštelės reikia.
Susikirto L.Jonaitis ir su Joniškio jaunimu, kai grasino teismais karikatūrą apie jį sukūrusiai gimnazistei. Tuomet politikas atlyžo.
Rėmė net oponentai
Į aukščiausią valdžią L.Jonaitis prasiveržė stumiamas net politinių oponentų, kad tik skandalus ir uraganus kelianti žurnalistė R.Janutienė nepatektų į Seimą.
Ne vienas žmogus iš Joniškio vadinamojo Žemaičių kvartalo žurnalistui anonimiškai liudijo, kad pas juos į namus buvo užsukę kartu meras liberalas Vitalijus Gailius ir pats kandidatas socialdemokratas.
Socialdemokratą L.Jonaitį palaikė ir konservatoriai. Tai vyko visiškai oficialiai ir socialiniuose tinkluose, ir laikraščiuose. Joniškio konservatorių lyderė Vilija Bartašienė L.Jonaičiui palaikymą išreiškė savo vardu ir veidu.
L.Jonaitį palaikė ir mirusieji?
Vienas paskutiniųjų prieš rinkimus vietinio „Sidabrės“ laikraščio numeris tiesiog mirgėjo nuo politinės reklamos. R.Janutienė nusipirko tik vieną publikaciją, visa kita buvo L.Jonaičio reklama.
Viename skelbime už savą žmogų ragino balsuoti garbės piliečiai. Jų pavardės buvo išvardintos. Tik bėda, kad vienas iš palaikančiųjų – jau miręs choro dirigentas ir pedagogas Algimantas Lopas (1928 m. gegužės 12 d. – 2010 m. rugsėjo 4 d.).
Žmonės reagavo visaip – gal spaustuvės klaida, o gal derėtų visų garbės piliečių paklausti, ar jie tikrai po tokiu skelbimu nori matyti savo pavardę. Reikėtų papildyti, kad tarp garbės piliečių yra ir kandidato sesuo operos atlikėja Sofija Jonaitytė.
Šiame epizode būtų galima dėti tašką, tačiau įdomus momentas – šiame sąraše nėra paties L.Jonaičio – o juk jis taip pat yra Joniškio garbės pilietis. Kas čia tokio? Šį vardą jis gavo būdamas Joniškio savivaldybės tarybos nariu, dirbdamas valdančiojoje koalicijoje.
Draugų ir priešininkų nuomonės skiriasi
„Valstietė“ Rimantė Misiūnienė beveik visą savo politinį gyvenimą buvo kitoje pusėje nei L.Jonaitis. Ji pastebi, šis socialdemokratas turi tokią savybę – būti geru svetimomis rankomis ir už svetimus pinigus.
„Labiausiai sukrėtė tai, kad tarp jį palaikančių buvo įrašyta mirusio žmogaus pavardė. Jei gerai pamenu, jis ir kalbą per šio žmogaus laidotuves rėžė“, – pasakojo politikė.
Taip pat ji priminė, kad L.Jonaitis dar visai neseniai savo vadovaujamos mokyklos techniką ir žmones pasiuntė kirsti bažnyčios medžių. Vėl jis geras, nors toks įstaigos resursų naudojimas yra nelegalus. Be to, darbuotojai dirbo be saugos priemonių.
„Valstietę“ taip pat stebina, kaip L.Jonaitis, tiek metų išbuvęs ūkininku, neturi jokių nuosavų žemės ūkio padargų.
Meras liberalas Vitalijus Gailius socialdemokratą įvardija kaip padorų žmogų, rotarietį, apie kurį Lietuva dar kalbės jam būnant Seimo nariu.
Pabrėžė, kad L.Jonaitis švietimo srityje yra profesionalus žmogus: „Būtent čia yra daug problemų. Jo indėlis būtų labai svarus. Manau, kad mes girdėsime apie jį.“
Prisiminė meras, kad L.Jonaitis Iš tiesų prie parapijos reikalų daug prisidėjęs – jis ir neseniai bažnyčios bokšte suskambusio laikrodžio iniciatorius.
Taip pat padėkojo už L.Jonaičio iniciatyvą visus suvienyti ir savanoriškai sutvarkyti viešą erdvę prie kultūros centro. Kada tai vyko? Šią vasarą. Merui tai atrodo geras savanorystės pavyzdys.
Nesijaučia privilegijuotas
Ką apie savo sėkmę rinkimuose mano pats Seimo narys L.Jonaitis? Ar jam netrukdo sovietinis šleifas? Ką jis jaučiasi gero nuveikęs Joniškiui?
– Kokiais savo gyvenimo momentais labiausiai didžiuojatės?
– Labiausiai didžiuojuosi, kaip man pavyko sukoordinuoti ir įkelti į Joniškio bažnyčią laikrodžius. Buvau iniciatorius. Žmonės vedė pinigus – čia jų nuopelnas.
Be galo džiugu, kad tiek metų medžio drožėjų skulptūrų plenerus organizuojame. Čia organizatorius Joniškio žemės ūkio mokykla. Vadinasi „Gamta – gėrio versmė“. O ta versmė – neišsenkanti. Manau, kad tas tradicijas tęsim. Dabar kaip Seimo narys globosiu.
– Kaip manote, kaip jums pavyko atsikratyti savotiško prakeiksmo visuose rinkimuose būti antru arba trečiu?
– Ankstesniuose rinkimuose į Seimą Akmenės ir Joniškio krašte iš vienuolikos kandidatų užėmiau trečią vietą. Tai buvo labai gerai. Dalyvavimas visada duoda naudos ateinantiems rinkimams. Kada dirbau profesinės mokyklos vadovu, turėjau galimybę mokinius paagituoti... Kuo toliau, tuo lengviau – didesnė pasaulėžiūra.
– Kuo planuojate būti naudingas Lietuvai?
– Tiek Europos parlamente, tiek Lietuvoje reikalinga gyvenimiška patirtis. Aš jos turiu nemažai. Esu jau pensininkas, bet jaučiuosi puikiai.
– Jus kritikuoja, kad, būdamas ūkininku, neturite savo technikos.
– Turiu dešimt hektarų. Kiekvienas žmogus „ant trijų hektarų“ irgi yra ūkininkas. Kiek tos technikos čia dabar reikia. Jei turėčiau daug žemės... Jeigu kažką pavogčiau, tai juk teisėsauga neleistų. Tiek metų dirbu ir nebuvo, kad daryčiau kokias nesąmones.
– Ar buvo klaidų, kurių norėtumėte nekartoti? Pavyzdžiui – kadaise buvote „valstiečių“ partijoje? Vadovavote komjaunimui?
– Ramūnas Karbauskis buvo jaunas. Aš dalyvavau partijos skyriaus kūrime. Sudarėme sąrašą. Sakoma, reikia kaimo žmonėms tokios politinės jėgos. Išėjau. Turbūt tai buvo asmenybių klausimas.
Reikėtų sakyti – tarybiniai metai, o ne sovietiniai. Nebijokime mes to žodžio. Tai buvo gyvenimas, laikmetis ir žmonės tuo laikmečiu dirbo ir labai daug kūrė. Visi, kas tik galėjo ir geriau mokėsi, baigdavo institutus. Mano žmona Sibire gimusi. Sakoma, kad visus tokius kažkaip eliminuodavo. Gal čia ankstesniais metais – iki 1960-ųjų dar tai jausdavosi. Vėliau jau nelabai.
Nesijaučiu blogai, kad komjaunime dirbau. Juk tai ir jaunimo laisvalaikis, ir darbas su linkusiais nusikalsti. Mes niekas nesakydavome „pirmyn į komunizmą“. Ir dainas partizaniškas padainuodavome. Pavyko ir dirbti, ir užsidirbti. Auginau gyvulius, sodinome ankstyvas bulves, česnakus ar dar kažką. Nesijaučiu privilegijuotas.
