Svastika, sūkurėlis – kryžius su užlenktais galais. Tai Saulės, ugnies ir kūrimo simbolis, teigia „Wikipedija“.
Svastika senovėje plačiai naudota indoiranėnų, hetitų, keltų, graikų ir baltų, beveik visuose pasaulio žemynuose. Svastika – šventas induizmo, budizmo ir džainizmo simbolis.
Vėliau svastika buvo panaudota ir Vokietijos herbe bei vėliavoje, dėl to dabar svastika paprastai siejama su fašizmu ir neonacizmu. Svastikos simbolis kai kuriose šalyse draudžiamas platinti, viešai naudoti.
Baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Svastika – vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, tapoma ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, o taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas sūkurėlis.
Kernavėje rasti XIII amžiaus papuošalai (galvos vėrinio dalys, žiedai ir kt.) su svastikomis. Netoli ankstesnės Lietuvos Brastos, dabar miestas Brestas Baltarusijoje, atrasti prieš 2,5 tūkst. metų lietuvių protėvių pagaminti metaliniai iečių antgaliai su svastikomis jų šonuose.
Lietuvoje daug šimtmečių svastikos naudotos kilmingų šeimų herbuose, valstybės apdovanojimuose. Latvijos mieste Liepojoje dvi metro skersmens svastikos iškaltos ant paminklo Latvijos nepriklausomybės kovų 1919-1922 metais savanoriams.