Galime praustis ir penkiskart per dieną – nepadės. Teks imtis kitų priemonių – mechaninių ir medikamentinių. Oficialioji užsikrėtusiųjų statistika neparodo realios situacijos, nes žmonės, pastebėję, kad jie ar jų vaikai apsikrėtė utėlėmis, nesikreipia pagalbos į šeimos gydytoją, o perka vaistinėje medikamentus, skirtus utėlėms naikinti.
Netikslūs skaičiai
Dėl to nepatenka į sergančiųjų pedikulioze apskaitą. Gal tie skaičiai nebūtų tokie svarbūs, tačiau sugalvota tvarka tikrai gina ne vaikų, o utėlių teises: apžiūrėti vaiko galvos mokykloje ar darželyje be tėvų sutikimo negalima. Dėl to ir kyla tėvų nepasitenkinimas: tik akyla mokytoja gali tarstelėti niekam negirdint: „jūsų vaikas vis krapšto galvą“ arba „jūsų dukrytės kasos siekia juosmenį, patikrinkit galvytę, mat klasėje yra utėlėtų vaikų“. Pagal nustatytą tvarką užsikrėtęs utėlėmis vaikas negali eiti į mokyklą keletą savaičių, kol bus išnaikintos utėlės. Praleistas pamokas pateisins apylinkės gydytoja (jei į ją kreipsimės).
Iš žmonių utėlių (kurios mums aktualiausios) žinomos galvinė, drabužinė ir kirkšninė utėlė. Kasmet Lietuvoje oficialiai užregistruojama apie 2 tūkstančiai užsikrėtimo utėlėmis atvejų. Realių skaičių niekas nežino.
Užsikrėsti galima, jei utėlėto žmogaus plaukai tiesiogiai susilietė su sveiko žmogaus plaukais. Tai gali nutikti perpildytame transporte, diskotekoje, parduotuvėje. Jei bendra lova, patalynė, rankšluosčiai, pagalvės – utėlėms sudaromos puikios sąlygos persikraustyti iš vienos galvos į kitą. Utėlės gali būti perduodamos su daiktais: dalijantis ausinėmis, kepurėmis, šalikais. Labai dažnai utėlėtumo plitimo priežastimi tampa šukos, ypač vaikų kolektyvuose – darželiuose ar mokyklose. Užsikrečiama dažniausiai tada, kai kontaktas su utėlėtu asmeniu trunka apie minutę ar ilgiau.
Utėlių gyvenimo ypatumai
Utėlė – krauju mintantis parazitas. Kraują ji siurbia dažniausiai vakarais, kas 3–4 val., sukeldama didžiulį niežulį. Utėlė patelė kasdien padeda 3–4 kiaušinėlius (glindas). Per savo gyvenimą tokių „dovanėlių‘ ji gali ir kelis šimtus palikti. Sunku protu suvokti, kad ir šiomis dienomis vaikų galveles reikia tikrinti. Nors tai nėra nepagydoma liga, galvinės utėlės neplatina ligų, tačiau psichologiškai gali ne vieną sužlugdyti – tiek vaiką, ties suaugusįjį.
Pasak Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėjos Nerijos Kuprevičienės, visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad utėlėtumas – mažiau garbinga nei kitos užkrečiamosios ligos. Požiūris turėtų keistis. Tiesiog diagnozuotą ligą reikia gydyti kaip ir visas kitas ligas. Dabartinė medicina sugalvojo veiksmingų ir patikimų priemonių kovai su pedikulioze. Nebereikia nusiskusti plaukų (kaip buvo anksčiau). Užtenka galvos odą įtrinti šampūnu ar losjonu, skirtu utėlėms naikinti, plaukus aprišti polietilenine skarele arba uždėti kepuraitę, kad utėlės neišbėgiotų, palaikyti medikamentą tiek, kiek nurodyta informaciniame lapelyje, ir gerai perplauti galvą tekančiu vandeniu. Utėlės nuo vaistų išgaišta ir iškrinta.
Dredai – rojus utėlėms
Tačiau viena bėda – ne bėda. Utėlės išmiršta, bet prie plaukų prilipusias glindas (utėlių kiaušinėlius) sunku iššukuoti. Todėl gydytojai pataria plaukus perplauti vandens ir maistinio acto mišiniu. Tuomet jie taps švelnūs, o glindas bus lengviau iššukuoti. Normaliomis sąlygomis utėlės gyvena 27–38 dienas, o tinkamiausia gyvuoti temperatūra yra nuo +28°C iki +32°C. Ypač judri ji yra esant +30–37°C temperatūrai. Vandenyje (+15–17°C) utėlė išgyvena 1–2 paras, todėl klaidinga manyti, kad gerai išplovus galvą utėlės prigers. Siekiant išvengti užsikrėtimo, nereikia dalytis plaukų šepečiais ir šukomis, plaukų segtukais, šalikais, ausinėmis ir pan. Šiais laikais didžiausiu ir geriausiu utėlių draugu laikoma šiuolaikinė mada – suveltų kasyčių šukuosenos – vadinamieji dredai. Jei į šią šukuoseną įsimes utėlės, jokiomis priemonėmis jų iš ten neiškrapštysi. Tiksliau pati šukuosena utėlėtumo nesukels, tačiau ji didina riziką laiku nepastebėti pirmųjų utėlėtumo požymių.
Lydi nuo senų senovės
Šis parazitas – utėlė – žmogų lydi nuo senų senovės. Ir mergaičių kasos būdavo iki juosmens, bet jos kažkaip tvarkydavosi. Etnologė Gražina Kadžytė sako, kad senovėje žmonės buvo arčiau gamtos. Viską vertino kaip dievo sukurtą: jei užsikrėtei, vadinasi, turi susitvarkyti. Ir dar sakydavo, kad jei yra galvoj utėlių, vadinasi žmogus sveikas. Seniau merginos kasas kantriai šukuodavo tankiomis šukomis, plaudavo žolių nuovirais – kad plaukai žvilgėtų. Tuo pačiu plaukus apsaugodavo ir nuo parazitų.
O jei ir užsikrėsdavo, kartais imdavosi ir grėsmingų metodų – plaukus įtrindavo žibalu ar net barstydavo dustu (kolūkių laikais taip vadinosi stiprus nuodas daržo parazitams). Ir tais laikais utėlės labiau atakuodavo vaikų galvas. Todėl pasklaidžius senas nuotraukas matome, kad visi mokinukai būdavo pliki. Prieškarinėje Lietuvoje mokyklose buvo gudriai sugalvota. Pradinukai patys nemokėdavo susitvarkyti, todėl berniukai būdavo pliki. Vienas dalykas – neatsiras parazitų, kitas – visi lygūs.
