Iškilmės kolegijoje, kurią prieš 21 m. baigė J.Statkevičius, prasidėjo dizainerio vardinės auditorijos atidarymo ceremonija. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje pripažintas dizaineris neslėpė džiaugsmo, kad buvo įvertintas gimtajame mieste.
„Man tai išskirtinė garbė. Visuomet būna taip, kad pranašu savoje šalyje nebūsi, o čia atsitiko priešingai. Su šios įstaigos dėstytojomis mane sieja labai artimi ir draugiški santykiai: jos visada aplanko visus mano spektaklius, šou. Mūsų draugystė tęsiasi 21 metus, kai baigiau šią, tuo metu technikumu, vadintą mokyklą“, – sakė J.Statkevičius, vardinę auditoriją įvardinęs kaip dėstytojų dovaną, kurios seka visus buvusio auklėtinio pasiekimus.
Visos žinios, kurias aš čia gavau, man pravertė visur: ir Paryžiuje, ir Niujorke, ir Maskvoje.
Pašnekovo teigimu, buvęs technikumas jam davė daug daugiau, nei Dailės akademija. „Visos žinios, kurias aš čia gavau, man pravertė visur: ir Paryžiuje, ir Niujorke, ir Maskvoje. Vieną kartą su režisiere Dalia Ibelhauptaite susitikome Niujorke ir ji sako: štai teatras, kuriame aš darau spektaklius, o aš sakau: štai parduotuvė, kurioje aš pardavinėju drabužius. Ir net nesikalbant abiems pradėjo riedėti ašaros. Lietuvoje trūksta paramos madai. Gaila,dar nesuvokiama, kad tai – didžiulis biznis, kurį galima išsukti ir pritraukti didžiulį dėmesį Lietuvai“, – sakė J.Statkevičius.
Greičiau kaip kuklus studentas, o ne kaip pasaulinio lygio dizaineris su susirinkusiaisiais bendravęs J.Statkevičius po auditorijos vardo suteikimo kartu su visu būriu studentų, dėstytojų ir artimųjų nuėjo į kitą pastatą, kuriame vyko jo filmo peržiūra, dizaineris dalinosi šiltais prisiminimais apie mokslo metus. Ore tvyrojo neformali atmosfera.
„Studentavimo laikais meną kūrėme iš nieko, nes medžiagų beveik nebuvo. Šiuolaikiniai studentai skundžiasi, kad nėra už ką medžiagas pirkti. Bet ne piniguose esmė. Mes viską darėme be pinigų“, – nuoširdžiai pasakojo J.Statkevičius.
