Lapkričio 11 d. buvo minimas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabineto šimtmetis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) ir Kauno miesto savivaldybės iniciatyva ketvirtadienį iškilmingai atidengta paminklinė plokštė skirta sušaudytiems ir nelaisvėje nukankintiems Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. Ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Net 16 iš jų buvo nužudyti sušaudant, 10 – mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 – tremtyje.
Net 16 iš jų buvo nužudyti sušaudant, 10 – mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 – tremtyje.
„Didi diena šiandien Kaunui, kadangi pažymime tuos žmones, kurie degė dėl Lietuvos, ir kurie dėl jos sudegė. Jie sudegė ne savo noru – sudeginti kitų, priešiškų žmonių. Ši lenta mums kasdien primins, kokie žmonės kūrė mūsų Lietuvą, kokie žmonės kūrė jos šiandieninę kasdienybę. Taip pat tai primins, kokie žmonės turime būti mes. Turime kovoti dėl Lietuvos, degti dėl Lietuvos, turime mylėti Lietuvą“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė.
LGGRTC generalinė direktorė T.B.Burauskaitė dėkojo įamžintų asmenų artimiesiems, suteikusiems naudingos informacijos, kuri panaudota rengiant parodą. Pasak jos, mūsų pareiga surinkti kuo daugiau informacijos ir neužmiršti nė vieno, visais įmanomais būdais kovojusio prieš okupantus.
„Mes švenčiame šimtmetį savo valstybės. Šią valstybę statė asmenys, kurie buvo nukankinti tos valstybės, kuri 1940 birželio 15 d. įsiveržė į Lietuvą, turėdama tikslus, atsispindėjusius bolševikų partijos nuostatuose: įteisinti terorą kaip principą, kovojant su oponentais. Jais bet kas galėjo tapti. Tą Lietuva pajuto jau pirmosiomis okupacijos dienomis.
Žinome, kad šie žmonės niekad nenusikalto jokiai kaimyninei valstybei. Paneigiant tarptautinius įstatymus ir teises jie suimti galiojant Lietuvos įstatymams ir baudžiami, įrašant, kad yra tėvynės išdavikai. Kokios tėvynės? Jie patys to klausdavo savo tardytojų. Šie žmonės išlaikė dvasinį orumą ir dažnai sakydavo: „Mes dirbame savo Tėvynei, nenusikaltome jokiai kaimyninei valstybei“. Tardytojų akimis, tai ir buvo nusikaltimas“, – susirinkusiems pasakojo T.B.Burauskaitė.
Prisiminimais dalijosi sušaudytųjų artimieji
Sušaudyto tėvo dukros vardu susirinkusiems ir paminklinės plokštės autoriams dėkojo Birutė Starkutė-Bartašienė.
„Labai simboliška ši lenta dėl to, kad ji pastatyta Kaune. XX amžiaus 3 dešimtmetyje dauguma valstybės tarnautojų dirbo Kaune, kūrė šeimas, augino vaikus. Iš Kauno jie buvo išgabenti į amžinąją ir paskutinę gyvenimo kelionę. Sklaidant istorijos puslapius matome, kad 1918 metų vasario mėnesį nebuvo lengva Lietuvai, vyko vidinės kovos, tačiau valstybės veikėjai statė tvirtus pamatus naujai Lietuvai“, – teigė ji.
Iškilmingoje aukų pagerbimo šventėje dalyvavo Kauno miesto savivaldybės vadovai, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos atstovai, represuotų ministrų artimieji, LGGRTC vadovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus nariai, Vytauto Didžiojo šaulių II-osios kuopos nariai, Kauno karinių pajėgų pučiamųjų orkestras.
Paminklo autorius – LGGRTC skulptorius Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – architektai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Atidaroma paroda
Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta LGGRTC rengta paroda „Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai“. Pasak organizatorių, joje bus galima išvysti iki šiol neeksponuotą vaizdinę medžiagą: represuotų asmenų fotografijas, dokumentus, spaudos leidinių faksimiles, tarpukario Vilniaus ir Kauno panoraminius vaizdus; pamatyti laiškus iš Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio, kalinimo lageriuose, kalėjimuose ar tremties vietų.
Kaip teigiama LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paskelbtame pranešime, nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d. buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame skirtingu laikotarpiu atitinkamų ministerijų ministrais dirbo 100 politikų.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo kaimyninė Sovietų Sąjunga, 1941–1944 m. – nacistinė Vokietija, o 1944 m. nacistinę okupaciją vėl pakeitė sovietinė. Iškart po okupacijos prasidėjo neteisėti žmonių areštai.
Paskelbtame pranešime pabrėžiama, kad ministrai buvo išsilavinę žmonės: teisininkai, finansininkai, gydytojai, pedagogai, karininkai, dvasininkai, inžinieriai, žemės ūkio srities specialistai ir kt., mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje kaip leidinių iniciatoriai ir redaktoriai, mokslinių straipsnių, darbų, metodinių instrukcijų ir vadovėlių autoriai ar vertėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ar kursų lektoriai.
Jų stiprybė buvo tikėjimas savo tėvynės ateitimi ir garbinga jos vieta tarp išsivysčiusių vakarietiškų valstybių.
„Kiekvienas jų įnešė savo indėlį į Lietuvos valstybės raidos ir visuotinės gerovės kūrimo procesą. Jų stiprybė buvo tikėjimas savo tėvynės ateitimi ir garbinga jos vieta tarp išsivysčiusių vakarietiškų valstybių. Deja, visus pasiekimus sužlugdė sudėtinga politinė padėtis ir tarp didžiųjų Europos valstybių išaugusi konfrontacija, dėl kurios ir kilo Antrasis pasaulinis karas. Lietuva atsidūrė pačiame įvykių centre ir labai greitai neteko visko“, – rašoma pranešime.
