Kas aš esu? Rusas ar ukrainietis?
Apie savo patirtis Kaune pasakojęs O.Čiupriniukas teigė, kad pokyčiai ir permainos jo gyvenime prasidėjo dar 2014 metais, kai Rusija užgrobė Krymą ir tais pačiais metais Rusijos remiamiems separatistams paskelbus tariamą nepriklausomybę nuo Ukrainos dalyje Donecko ir Luhansko sričių teritorijų.
„Man 36 metai, aš – Ukrainos karys. Mano karas prasidėjo 2014 metais, kai Rusija užėmė Krymą ir Donecko bei Luhansko sritis. Tada aš buvau savanoris“, – kalbėjo karys.
Sulig rusų įsiveržimu į Ukrainą O.Čiupriniukas savo kasdienybėje atsisakė rusų kalbos. Tiesa, susitikime šia kalba kalbėjęs karys teigė, jog pats laikas mokytis ir anglų, mat jos prireiks, kai jo šalis taps NATO nare.
„Nuo 2014 metų pradėjau kalbėti ukrainiečių kalba. Nors mano šeima yra ukrainakalbiai nuo pat gimimo, bet pas mus buvo stereotipas, kad rusų kalba – tai „kieta“, o ukrainiečių – ne. Tačiau tų metų įvykiai leido suprasti, privertė sau užduoti klausimus, kas aš esu. Rusas ar ukrainietis? Supratau, kad esu ukrainietis.
Mano tėvai ukrainiečiai, tai kodėl aš kalbu rusų kalba? Pasakiau sau, kad kalbėsiu ukrainiečių kalba. Iš karto ją pradėjau naudoti feisbuke, paskui – daugiau.
Prasidėjus šiam karui mūsų artistai, muzikantai, žinomi tinklaraštininkai irgi pradėjo naudoti ukrainiečių, anglų kalbas.
Kai rusai atėjo su ginklais, ėmė užmušinėti mūsų vaikus, žmonas, tapo natūralu keisti kalbą. Nenoriu, kad mano vaikams ši kalba keltų asociacijas su mirtimi, noriu, kad su gyvenimu. Su sėkme, su pasiekimais. Tai niekaip nesusiję su Rusija“, – kalbėjo O.Čiupriniukas.
Daug draugų žuvo
Kai O.Čiupriniukas atėjo į Ukrainos kariuomenę, tokio jo sprendimo nesuprato ir kai kurie draugai, galvoję, kad tai – radikali gyvenimo permaina. Bet tik tame, sakė karys, yra ateitis.
„Aš tą supratau dar tada, 2014-aisiais, o laikas parodė, kad buvau teisus. Visi mano draugai buvo už Ukrainą. Daug jų žuvo, daug dingo be žinios arba buvo sužeisti.
Aš savęs klausiau: kodėl žmonės, kurie eina į mirtį, renkasi tokį kelią? Kodėl eina su šypsena? Vardan ko? Ir aš suprantu, kad kiekvienas turi savus motyvus kariauti. Mano asmeninis – tai mano šeima, mano praeitis, mano namai. Kai į tavo namus gali nukristi raketa ir tu supranti, kad tavo namai gali būti čia pat sunaikinti. Namai – tai ir tavo prisiminimai.
Sau pasakiau: kad nė vienas rusas negali to sužlugdyti. Ir mano draugų tokia pati motyvacija“, – kalbėjo karys.
Daug dėmesio – švietimui
Nuo pat „Azov“ įsikūrimo pradžios dėmesys buvo skiriamas vaikų ir jaunimo patriotiniam ugdymui.
„Mes supratome, kad vaikus reikia ugdyti nuo pat pradžių, nuo jaunų dienų. Kalbėti apie tai, kas yra mūsų vertybės.
Buvo laikas, kai įkūrėme jaunimo ir vaikų organizaciją, kuriai priklausė vaikai nuo 7 iki 15 metų. Žaidimo forma jie buvo auklėjami mylėti tėvynę, turėti atsakomybę, vertybes. Ir kitus svarbius dalykus. Apskritai kalbėdavom apie gyvenimą. Viena iš organizacijos merginų dabar yra tarnyboje, ji rūpinasi dingusiais, sužeistais žmonėmis. Tai šios organizacijos auklėtinė.
Toks auklėjimas pasirodė efektyvus, nes sudėtingiausiu šaliai metu jie ėmėsi atsakomybės ir gina Ukrainą.
Vienas iš vaikinų herojiškai žuvo Mariupolyje, kiti vaikinai kovoja už Ukrainą fronte. Toks auklėjimas pasirodė efektyvus, nes sudėtingiausiu šaliai metu jie ėmėsi atsakomybės ir gina Ukrainą. Aš manau, kad tai svarbu kiekvienai šaliai.
Jūsų šalis puikiai supranta, kas tokia yra Rusija, jums nereikia aiškinti. Bet jei kas galvoja, kad dirbant su vaikais reikia mažiau finansavimo, mažiau tam skirti laiko – tai netiesa. Ukrainos pavyzdys – tam reikia daug dėmesio“, – sakė O.Čiupriniukas.
Dirbo socialiniu darbuotoju
Karys kalbėjo ir apie rusiškuosius Krymą, Donbasą. Anot jo, kai šias teritorijas Ukraina atsikovos – lauks rimtas darbas šviečiant visuomenę.
„Jie, deja, iki tol buvo rusiški. Ir kad tai ištaisytume, reikia keisti švietimo sistemą, ugdymo turinį.
Kai mes susigrąžinsime okupuotas teritorijas – mūsų laukia labai rimta užduotis. Padaryti taip, kad jaunimas jaustųsi ukrainiečiais ir mylėtų savo šalį. Ne per jėgą, bet natūraliai – per ugdymą. Tai labai didelė užduotis. Todėl vaikų auklėjimas yra pirmoji užduotis ne tik dėl jų išsilavinimo, bet ir dėl šalies saugumo.
Kai mes susigrąžinsime okupuotas teritorijas – mūsų laukia labai rimta užduotis. Padaryti taip, kad jaunimas jaustųsi ukrainiečiais ir mylėtų savo šalį. Ne per jėgą, bet natūraliai – per ugdymą.
Nes jei ne mes auklėsime savo vaikus, už mus tą padarys kas nors kitas. O turint tokį kaimyną kaip Rusija – jie mielai imsis tos užduoties“, – mintimis dalijosi Ukrainos karys.
O.Čiupriniukas taip pat minėjo, kad darbas su vaikais jam nėra naujiena – iki 2014 metų jis dirbo būtent su vaikais ir buvo socialinis darbuotojas, skaitęs paskaitas įvairiomis temomis, taip pat – apie patriotizmą: „Tie buvę vaikai dabar padeda kare, kai kurie – kariauja. Darbas nenuėjo veltui.“
Pateko į rusų nelaisvę
Kyjivą gynęs ir sunkiai sužeistas Vitalijus Skidanas susirinkusiems į kadetų licėjų pasakojo, kad jam patriotizmas savo šaliai taip pat buvo įdiegtas dar vaikystėje, mokykloje.
„Kai paaugau, atėjau į Maidaną ir mes pirmą kartą pamatėm rusų jėgą mūsų šalyje, supratome, kad jie svetimi. Maidane aš pirmą kartą patikėjau tautos jėga.
Mums kartais sakė: iš jūsų niekas neišaugs. Bet iš mūsų išaugo žmonės, kurie kaunasi už savo šalį.
Paskui toliau ėjo karas. Viskas buvo ne taip, kaip kalbėjo mūsų seneliai. Mums kartais sakė: iš jūsų niekas neišaugs. Bet iš mūsų išaugo žmonės, kurie kaunasi už savo šalį“, – sakė karys.
Kaune taip pat viešėjo „Azovstal“ gynėjas, Mariupolio gynybos dalyvis, savanoriškai dalyvavęs sėkmingoje Ukrainos gynybos ministerijos Pagrindinio žvalgybos skyriaus operacijoje išsilaipinant apgultame Mariupolyje, Ruslanas Serbovas.
Man gyvam darė operaciją, nes trūko medikamentų, nebuvo antibiotikų.
Karys per kautynes „Azovstal“ gamykloje neteko kojos, jis yra buvęs karo belaisvis, taip pat knygos „Mariupolis – drąsiųjų knyga“ autorius.
Karys kalbėjo apie tai, kad kariauti ir ginti Mariupolį pasirinko pats ir žinodamas, kad vien tik nusigauti iki jo gali nepavykti: „Aš žinojau, kokia situacija. Tave gali numušti. Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Bet aš pasirinkau tokį kelią – kito nesirinkčiau, net jei būtų galimybė.“
Kariai į rusų apsuptą Mariupolį sraigtasparniu kariams gabeno įrangą, taip pat išskraidindavo sužeistuosius. Pats R.Serbovas buvo sužeistas pernai gegužės mėnesį. Jam teko amputuoti koją.
„Man sąmoningam darė operaciją, nes trūko medikamentų, nebuvo antibiotikų. Bet niekada nepraradau vilties, nerodžiau savo silpnumo“, – kalbėjo R.Serbovas.
Vėliau gautas nurodymas palikti Mariupolį, tačiau žadėta sužeistų karių ir civilių evakuacija neįvyko – rusai nesilaikė susitarimo dėl humanitarinio koridoriaus. Galiausiai, kai Mariupolio gynėjams įsakyta sudėti ginklus, karys pateko į rusų nelaisvę ir joje praleido pusantro mėnesio.
Viskas turi savo kainą
R.Serbovas sako matęs kraupiausius karo vaizdus, sunkiai sužeistus ir mirusius žmones. Mariupolyje, anot jo, vyko patys rimčiausi mūšiai.
Kartais, pasakojo karys, jį aplinkiniai pavadina herojumi: „Aš ne herojus, man tiesiog pasisekė. Ir dabar mūšio lauke kaunasi žmonės. Bet kiek vertas būtų mūsų gyvenimas, jei sudėtingose situacijoje mes negalėtume padėti savo broliams, savo seserims, draugams?
Man tai buvo garbės reikalas. Buvo ir liko. Man ne šiaip kas nors nutiko – aš patyriau sužeidimus kare. Neišsigandau, nepasidaviau silpnumui ir jei kas pavadintų bailiu – man tai būtų įžiedimas.“
R.Serbovas sakė, kad iki šiol daug ukrainiečių yra nelaisvėje ir apie juos nieko nežinoma.
„Iš jų tyčiojasi – tai šimtas procentų. Tie žmonės (rusai) neturi garbės, jie gali tyčiotis iš sužeisto žmogaus, iš silpno žmogaus, iš ligonio. Su šiuo priešu reikia kalbėti tik jėgos kalba, su jais negalima tartis“, – kalbėjo karys.
Pasak „Azov“ kario, karas išryškina tikruosius žmonių veidus – yra tokių, kurie nuo jo bėga, kariams nepadeda ir tikisi grįžti tada, kai šalis švęs pergalę.
„O aš visada sakau, kad laisvė tiesiog taip neateina, dėl jos reikia pralieti kraują. Vieni už ją moka savo gyvybe, kiti – savo sveikata. Viskas turi savo kainą“, – sakė R.Serbovas.
„Azov“ tapo pasiaukojimo tėvynei simboliu
Organizacijos „LDK Palikuonys“ kvietimu ukrainiečiai Lietuvoje lankosi balandžio 16–23 dienomis.
Apie savo patirtis jie kalbasi su Lietuvos visuomene, Seimo nariais, kariais, Šaulių sąjunga, pilietinėms bendruomenėms ir ugdymo įstaigų auklėtiniais.
Pasiaukojimo tėvynei simboliu tapęs „Azov“ susikūrė 2014 metais, per įvykius Maidane. Būtent šios organizacijos kariai tapo vienais pirmųjų, išėjusių kautis į okupuojamą Donbasą. 2015 metais „Azov“ kariai iš rusų gniaužtų išplėšė Mariupolį, kuris nuo to laiko buvo tapęs brigados namais.
Visgi, bene aštuonerius metus „Azov“ brigada buvo aršiai kritikuojama dėl praeities ryšių su ultranacionalistais, smerkiama ne tik už Ukrainos ribų, tačiau ir pačioje Tėvynėje.
Tačiau dabar vykstantis karas privertė atsibusti visus, kurie buvo patikėję Rusijos skleidžiama propaganda, o „Azov“ kariai įrodė aukščiausio lygio pasiaukojimą ir meilę savo valstybei.
