Įspūdingas namas, kurio šeimininkas Vytautas Andziulis, įrengdamas pogrindinę spaustuvę, rizikavo viskuo, ką turėjo brangaus, akį patraukia jau nuo Kleboniškio tilto. Kauniečio slapta įrengta spaustuvė šiuo metu priskiriama Vytauto Didžiojo karo muziejaus padaliniui.
Tais laikais, kai lietuviška patriotinė, istorinė ir religinė spauda buvo griežtai draudžiama, V.Andziulis priėmė rizikingą sprendimą – savomis rankomis po kalno papėdėje esančiu gyvenamuoju namu įsirengė pogrindinę spaustuvę. Įėjimas į ją veda per šiltnamį. Ten esantis pilnas vandens betoninis baseinas, pasukus svirtelę, pajuda į šoną, taip atverdamas siaurus laiptelius į rūsį. Nusileidus laipteliais, palenkus galvas siaurais požeminiais betoniniais koridoriais patenkama į senąją spaustuvę. Čia stovi vis dar veikianti senovinė spausdinimo mašina, palei sienas išrikiuotos negausios popieriaus atsargos bei dar keli spausdinimui reikalingi padargai.
Spaustuvę įrenginėjau dvejus metus, o veiklą čia vykdžiau 1980 – 1990 metais. Kaimynai net neįtarė, ką čia darau. Jei pasidomėdavo, ką aš su tomis žemėmis darau, atsakydavau, kad kalną lyginu.
Dabar gana sunku tai suvokti, tačiau kiekvienas požeminės spaustuvės 1 kv. m buvo kertamas ir betonuojamas slapta nuo aplinkinių, rizikuojant savo gyvybe.
Paklausus, kaip ne tik pogrindinėje, bet ir valstybinėje spaustuvėje viršininku dirbęs vyras sugebėjo įgyvendinti tokį milžinišką sumanymą, V.Andziulis lakoniškai atsakė, kad statyti mėgdavęs nuo vaikystės.
„Spaustuvę įrenginėjau dvejus metus, o veiklą čia vykdžiau 1980 – 1990 metais. Tiesa, dar dvejus metus čia dirbau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nes neturėjau kitų patalpų. Kaimynai net neįtarė, ką čia darau. Jei pasidomėdavo, ką aš su tomis žemėmis darau, atsakydavau, kad kalną lyginu“, – šypsojosi V.Andziulis. Apie pogrindinę spaustuvę, be V.Andziulio, žinojo tik jo žmona, ir slapta knygas platinęs jo pagalbininkas Juozas Bacevičius. „J.Bacevičius norėjo, kad platintume tik religinio pobūdžio knygas. Bet aš nesutikau, juk melstis galima ir be maldaknygės. Tačiau mes jas vis tik spausdinome už simbolinę kainą, o pinigus panaudodavom kitų knygų leidybai: pirkdavome popierių ir visa, kas būtina. Tautinę patriotinę literatūrą platinome nemokamai“, – pasakojo V.Andziulis.
Spaustuvės šeimininko žmona buvusi puiki sąjungininkė. Pogrindinė spaustuvė ir virtuvė buvo sujungtos slaptu skambučiu, kuris virtuvėje buvo įtaisytas po palange. „Vienas skambutis reiškė „ateik“, du skambučiai – „greitai ateik“, trys skambučiai – „pavojus“. Pavojaus signalą žmona man buvo pasiuntusi tik vieną kartą, kai kieme buvo pasirodęs milicijos automobilis. Tačiau bėdų nebuvo“, – dabar jau su šypsena prisiminė V.Andziulis.
Vyras yra išsaugojęs kiekvienos savo išleistos knygos egzempliorius. Per 10 metų jis išspausdino 23 skirtingų pavadinimų knygas bendru 138 tūkst. egzempliorių tiražu. „Kelis savo išspausdintų knygų egzempliorius įdėdavau į bidoną ir užkasdavau po žeme. Taip knygos buvo saugios ir puikiai išsilaikė“, – sumanumu nesiliovė stebino V.Andziulis.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę po vyro namo stogu atsirado nedidelis muziejus, kuriame eksponuojamos įvairiausių laikmečių spausdinimo mašinos, retos knygos, ant sienų kabo Lietuvai nusipelniusių žmonių portretai. V.Andziulis ir dabar nesėdi be veikos – netrukus vyras ruošiasi išleisti prisiminimų knygelę, tiesa, labai mažu – vos 20-ies egzempliorių – tiražu.
V.Andziulio pogrindinėje spaustuvėje-muziejuje šiuo metu gali apsilankyti visi norintys, prieš tai susisiekę su namo šeimininkais telefonu Kaune 55 32 49.
