Valdančiajai centro dešinės politinių jėgų koalicijai planuojant alkoholio prieinamumo ribojimų švelninimą, K.Kėvalas sako, kad Bažnyčia tam nelinkusi pritarti.
Kauno arkivyskupas pažymi, kad galiojančios priemonės yra geros ir atnešė pozityvių rezultatų.
„Tai kodėl nepalaikyti tos geros tendencijos toliau? Kam reikia alkoholio, tas įsigis ir dabartinėmis sąlygomis. Kam jas lengvinti, yra sunkiai suvokiama. Mano supratimu, tai yra tam tikras galbūt net balsų pirkimas žmonių sveikatos sąskaita“, – interviu 15min teigė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Sąlyga šeimai – lyčių papildomumas
– Šiandien visuomenėje, regis, nemažai įtampų, netgi susipriešinimo: nuo karantino ribojimų, vakcinų skirstymo prioritetų iki tokių klausimų, kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija. Kaip jūs matote ir vertinate padėtį?
– Susipriešinimui įtakos gali turėti karantino aplinka. Gal galėtume sakyti, dėl neigiamos tam tikros nuotaikos, nuovargio.
Bet, aišku, kad didysis rūpestis vis dėlto nėra karantinas. Tai yra tos diskusijos, kurios iš pagrindų kelia esminius klausimus, kas yra šeima, kas yra visuomenė, vaikų teisės, pavyzdžiui, turėti tėtį ir mamą.
Partnerystės įstatymas, sakytume, tą žibalą ir pila į ugnį šiuo metu, kadangi nemažai žmonių nemano, kad yra gera idėja šitą įstatymą kelti.
Juolab kad pats įstatymas yra labai kontroversinis, nes šeimos statusą prilygina prie tų darinių, kurie neturėjo šeimos statuso niekada istorijoje.
– O, tarkime, dėl Stambulo konvencijos ką galėtumėte atsakyti? Kas, jūsų galva, ten kaitina aistras ir taip priešina visuomenę? Turint minty, kad toje konvencijoje kalbama apie smurto prieš moteris, mergaites, taip pat ir prieš vyrus, užkardymą.
– Pats dokumentas yra geras šioje temoje, kuri vadinasi smurto užkardymas. Iš tikrųjų būtų galima pritarti ir sveikinti tokią iniciatyvą.
Tačiau mes matome šitame įstatyme Trojos arklį.
Būtent socialinės lyties samprata iškreipia patį dokumentą iki tokio lygio, kad geras dalykas tampa toks, jog jis rizikuoja supriešinti visuomenę socialinės lyties sampratos kontekste.
Mes pagarbą turime reikšti visiems žmonėms ir tas suprantama. Bet kada kalbama apie privalomą švietimą, galimai neatsiklausiant ir tėvų nuomonės, suprantame, kad yra perlenkta lazda dokumente, ir geras dalykas yra tikrai sugadintas tuo aspektu.
Dėl to kyla ne tik diskusijos, bet ir susipriešinimas visuomenėje.
Ar tikrai negalime pasiekti to paties tikslo – būtent smurto užkardymo – kitomis priemonėmis, o ne dokumentu, kuris dar labiau didina nesusikalbėjimą tarp mūsų?
Juk tikrai nėra neigiama stabdyti smurtą, ir tai yra mūsų pareigos demokratinėje visuomenėje klausimas.
Vis dėlto dviprasmiškos sampratos yra šio dokumento netobulumas.
Nes šiaip dokumentas, jeigu jis pretenduoja būti taiką ir tarpusavio susikalbėjimą pagrindžianti teisinė norma, neturėtų palikti kontroversinių klausimų.
– Tačiau palaikantieji šį dokumentą teigia, kad ten nėra kontroversiškų dalykų. Tas klausimas, tarkime, dėl socialinės lyties, esą neįteisina nieko to, apie ką kalba oponentai arba prieštaraujantieji Stambulo konvencijai.
– Jeigu tas dokumentas būtų skirtas tik mūsų kraštui, gal ir galėtume sakyti, kad gali būti, jog mes perlenkiame lazdą.
Bet mes matome, kas darosi Vakarų valstybėse. Socialinė lytis, kaip tokia, yra įteisinama įstatymo lygmeniu. Tada prasideda visuomenės susipriešinimas.
O tada kyla radikalios jėgos, partijos, kurios šituo pagrindu remia savo radikalią ideologiją ir netgi kalba apie euroskepticizmą – tarsi Europa yra prieš tradicines vertybes ir tada mums ne pakeliui.
Mes įžiūrime čia didesnę grėsmę ne tik paties dokumento, kuris galbūt priklausys nuo mūsų interpretacijų, bet jau dabar esamų praktikų valstybėse, priėmusiose šį įstatymą, kuris, deja, priešina visuomenę ir toliau tą dokumentą priėmus.
Mes įžiūrime čia didesnę grėsmę ne tik paties dokumento, kuris galbūt priklausys nuo mūsų interpretacijų, bet jau dabar esamų praktikų valstybėse, priėmusiose šį įstatymą.
Kai kurie kraštai dėl šios priežasties išstoja arba bando atšaukti to dokumento ratifikavimą.
Tai mums Lietuvoje, kai matome tokią situaciją, tikrai nebūtų išmintinga priimti jį tokį, koks dabar yra.
Nors ir palaikome gerą idėją užkardyti smurtą moterų, mergaičių ir visų asmenų visuomenėje atžvilgiu.
– Grįžtant prie Partnerystės įstatymo pataisų. Jūs aiškiai išdėstėte poziciją, kodėl manote, kad nereikėtų tokių pataisų įteisinti.
Vis dėlto popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie tai, kad homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje, turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą siekdami juos teisiškai apsaugoti.
Tai kaip čia viską vertinti – pontifiko žodžius ir galbūt tam tikrų įtakingų dvasininkų kitokią poziciją?
– Popiežiaus žodžiai yra interpretuojami.
Tai, kad turi teisę būti šeimoje, būtent yra mintis, kad jeigu vaikas pasisako tėvams, jog jis yra homoseksualios orientacijos, tėvai turi jokiu būdu jo neatsisakyti, o kaip tik, atvirkščiai, tą vaiką globoti, palaikyti ir panašiai.
Tai reiškia, jis turi teisę būti šeimoje kaip ir kiti vaikai, nebūti atstumtas. Teisė būti šeimoje reiškia, kad tuo pagrindu šeima neturėtų susipriešinti.
Tačiau popiežius čia nekalba apie homoseksualių asmenų teisę į šeimą, į šeimyninius santykius.
Čia vis dėlto yra interpretacija, kuri jau įdeda žodžius į popiežiaus lūpas. Jis tikrai to neturėjo omenyje, nes iš Bažnyčios mokymo mes gerai žinome, ką mintyje turėjo popiežius.
Paskutinis jo pasirašytas dokumentas – kad vis dėlto homoseksualių asmenų šeimyninių santykių Bažnyčia negali laiminti.
Tokiuose santykiuose nėra lyčių papildomumo, kuris reikalingas šeimai ir santuokai.
Kaip alternatyva Partnerystės įstatymui yra siūlomas Susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymas, kuris teisine prasme sutvarkytų bendrą gyvenimą.
Tokio susitarimo įstatymas išspręstų klausimą ir galėtų šita diskusija taikingai baigtis, neliečiant šeimos ir santuokos konteksto.
Lyčių papildomumas yra būtina sąlyga šeimai ir santuokai sudaryti. Taip pat vaikų teisės turėti būtent tėtį ir mamą. Antraip mes negalime garantuoti vaikams tokių teisių, kokios yra šeimoje.
Tai, galėtume sakyti, partnerystės institutas naudotųsi šeimos teisėmis, bet jis negalėtų išpildyti šeimos pareigų. Čia yra pagrindinė problema.
Mūsų manymu, teisiškai apibrėžtas susitarimas dėl bendro gyvenimo, kur žmonės nekuria vadinamųjų šeimos santykių, būtų šito klausimo sprendimas ir nesukeltų visuomenėje įtampos.
Mūsų manymu, teisiškai apibrėžtas susitarimas dėl bendro gyvenimo, kur žmonės nekuria vadinamųjų šeimos santykių, būtų šito klausimo sprendimas ir nesukeltų visuomenėje įtampos.
– Seime ketinama svarstyti ir daugiau iniciatyvų – dėl alkoholio ribojimų švelninimo, lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo ir panašiai. Kaip vertinate šiuos ketinimus?
– Mes matome, kad alkoholio apribojimas nepaprastai pagerino Lietuvos padėtį tarptautiniuose reitinguose.
Jeigu pažiūrėtume atidžiau, taip geriau sprendžiamos smurto šeimoje problemos, ir dėl visuomenės sveikatos.
Tai buvo gera priemonė ir geras tikslas pasiektas.
Mes, kaip lietuviai, turime tendenciją savo praeities žaizdas gydyti dalykais, kurie yra baisesni už ligas. Pavyzdžiui, alkoholiu. Nekalbant apie narkotikus.
Narkotikų legalizavimas su tokiais įstatymo terminais, kaip „nedidelis kiekis“, yra labai slidus.
Ką reiškia nedidelis kiekis ir ką reiškia legalizuoti narkotikus krašte, kuris taip nelengvai susitvarko su kitų kvaišalų vartojimu?
Mums yra pavykę kovoti karą keliuose – prieš keletą metų buvo tokia iniciatyva. Vairavimas neblaiviems tikrai buvo problema, kurią pavyko bent jau šiek tiek apvaldyti.
Tai kodėl nepalaikyti tos geros tendencijos toliau?
Kam reikia alkoholio, tas įsigis ir dabartinėmis sąlygomis. Kam jas lengvinti, yra sunkiai suvokiama.
Mano supratimu, tai yra tam tikras galbūt net balsų pirkimas žmonių sveikatos sąskaita.
Lūžio taškas
– Netrukus vyks Didysis šeimų gynimo maršas. Jo rengėjai, kai kurie dvasininkai mano, kad tradicinės šeimos institutui Lietuvoje iškilo grėsmė.
Ar jūs įžvelgiate kokių grėsmių tradicinei šeimai? Kaip vertinate patį renginį, turint minty, kad kai kurių jo rengėjų retorika vertinama toli gražu nevienareikšmiai?
– Yra pasiūlymas šeimos sampratos keitimui per įstatymą.
Šeimos institutas tūkstančius metų buvo suprantamas vienaip. Ir mes turime lūžio tašką, jeigu tikrai tą Partnerystės įstatymą priimsime.
Tai yra lūžio taškas. Šeimos maršas yra atsakas į tą pasiūlymą.
Taip, mes susirūpinę šito maršo forma, nes kartais išgąsdina pareiškimų forma. Tačiau pats pareiškimo turinys, jeigu tu jį skaitai ir žiūri, – nieko naujo.
Vyskupų konferencija ne kartą yra rašiusi daugelį raštų ir šneka panašiais argumentais arba, sakytume, pagrindimu, kodėl šeimą svarbu saugoti kaip valstybės pagrindą.
Šeimų maršo pareiškimo turinys – jam nieko negali prikišti. Dabar labai svarbu, kad tai nepasidarytų provokacija prieš pačią valstybę arba nepagarbos ir smurto skatinimo maršu. Tas rūpestį kelia. Bet tikimės, kad sveikas protas nugalės.
Demokratinėje valstybėje žmonės turi teisę pasisakyti, ką jie galvoja apie šeimos statusą, ir tai yra vienas iš demokratijos raiškos būdų.
Marše arkivyskupai nedalyvauja. Tas nereiškia, kad gali kitiems žmonėms įsakyti: ar dalyvauti, ar nedalyvauti.
– Iš tiesų jūs su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu sulaukėte kvietimo dalyvauti marše. Tačiau, kaip minėjote, to daryti neketinate. Kokie motyvai tai lėmė? Tarkime, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas palaimino maršą.
– Mes kalbėjomės iš karto su organizatoriais, kai jie kvietė. Vyskupai visuomenei savo požiūrį ir argumentus yra išdėstę ir visi juos puikiai žino.
Maršo dalyviai, mūsų manymu, jeigu tikrai nori parodyti poziciją, tegul ji būna pilietinė, visuomeninė, bet nebūtinai Bažnyčios pozicija.
Bažnyčia pritaria pačiai idėjai, bet ji nebūtinai turi visuose renginiuose, kokie yra organizuojami, dalyvauti, nes ir pati turi daug įvairių savo renginių.
Tačiau, kaip ir minėjau, negali ir prieštarauti žmonėms, kurie nori ir tikrai įsitikinę, kad tai yra gera priemonė šeimai remti. Kodėl turėtume jiems tai uždrausti?
Čia yra asmeninio apsisprendimo reikalas, mūsų supratimu. Tie žmonės, kurie dalyvaus, jeigu mano, kad tai svarbu, jie ir dalyvauja savo valstybės pilietiniame gyvenime. Mūsų toks supratimas.
– Dalis dvasininkų viešai išsako savo nuomonę apie tam tikrus svarbius dalykus, skelbia paraginimus vienaip ar kitaip elgtis.
Tarkime, kunigas Algirdas Toliatas ragino pasirašyti peticiją, kad nebūtų ratifikuota Stambulo konvencija, buvęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos kapelionas Paulius Vaineikis pratrūko homofobiškais pareiškimais. J.Kauneckas kreipėsi į valdančiuosius sakydamas, kad jeigu jie sunaikins šeimą, sunaikins ir Lietuvą.
Kaip tai vertinate?
– Pirmiausia, kiekvienas iš mūsų, kaip valstybės pilietis, turime teisę pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Visgi tai yra laisvės ir demokratijos pasiekimas. Niekas negali būti varžomas žodžio ar sąžinės laisvėje.
Kad pati nuomonė yra reiškiama, neturėtume to užskaityti kaip trūkumo. Atvirkščiai, kad žmogus yra aktyvus, reiškia savo poziciją yra labai gerai, tikimės, kad taip prisideda prie bendrojo gėrio.
Klausimas, kokia forma tai daro.
Čia diskusijos kyla dėl formos, pavyzdžiui, jei ji yra įžeidi arba kitą žmogų žeminanti, tai tikrai negalime to palaikyti. Kaip žinome, ne visiems pasiseka tą egzaminą išlaikyti.
Tad pats principas pasisakyti, kad ir kunigo A.Toliato kvietimas, – jis tikrai neturi nieko nei prieš valdžią, nei prieš Bažnyčią, nei prieš visuomenę.
Jis turi teisę išreikšti savo nuomonę ir kviesti tuos, kas palaiko. Kas nepalaiko, neturėtų piktintis tokiu kvietimu, nes A.Toliatas praktikuoja savo laisvę.
Viskas turi būti sveriama pagal idėją, turinį ir, aišku, saugantis nuo formų, kurios būtų nepagarbos ar taptų smurto pagrindu žeminti kitą žmogų.
Slogios pandeminės nuotaikos
– Bažnyčia savotiškai irgi įsitraukė į skiepijimo kampaniją – kunigai parapijose, per Mišias ragina tikinčiuosius skiepytis. Kokių atsiliepimų sulaukiate? Ar žmonės atsižvelgia į tokį skatinimą?
– Atliepimas yra dvejopas. Iš tikrųjų mes raginame žmones skiepytis dėl vadinamo bendrojo gėrio principo. Tai reiškia, kad aš ne tik savimi rūpinuosi, bet ir rūpinuosi kitu žmogumi.
Galbūt manęs liga nepaveiks, bet jeigu aš tapsiu viruso nešiotoju, kitam gali būti tikrai tas užkratas pražūtingas, kaip žinome iš liūdnos patirties.
Todėl dėl bendro gėrio, naudodama šį argumentą, Bažnyčia kviečia skiepytis.
Kai kurie žmonės prieštarauja tokiam kvietimui ir sako, kad vis dėlto čia yra perlenkta lazda, mes to neturėtume daryti bažnyčiose, nes visgi tai yra asmeninio apsisprendimo reikalas.
Taip, mes su tuo sutinkame. Tačiau žmonės, manau, turėtų žinoti bent jau bendrą Bažnyčios poziciją, kuri išreikšta yra taip pat ir Vatikano.
Viso pasaulio bažnyčioms yra duota ta pati kryptis, kad žmones padrąsintume nebijoti.
Pagaliau, jeigu pasitikime mokslu kitose srityse, galbūt galime pasitikėti ir šioje srityje. Dėl to Bažnyčia tą raginimą turi ir toliau skleidžia skatindama žmones.
– Pandemijos situacija išvargino žmones. Be to, esama daug nežinomybės dėl ateities, nemažai kas susiduria su finansiniais sunkumais, psichologinėmis problemomis. Kaip su tuo dorotis ir susidoroti?
– Kad nuotaika yra tokia slogi, tikrai ne paslaptis.
Matome ir iš žmonių pokalbių, taip pat kalba ir vaistininkai, kad tikrai padidėjo raminamųjų vaistų pirkimas, negali žmonės užmigti, sukilusi įtampa.
Negalime slėpti, kad nėra lengva dėl susidariusios situacijos. Padėtį galbūt lengvina tai, kad ateina vasara ir žmonės galės daugiau išeiti į gamtą, išvažiuoti į sodybas, pabūti lauke. Čia yra geroji pusė.
Kad nuotaika yra tokia slogi, tikrai ne paslaptis.
Taip pat geroji pusė yra ta, kad visgi vakcinavimo ir paskiepijimo procesas tikrai sparčiai eina į priekį. Geros žinios ateina iš Izraelio, JAV, kur mirtingumas nuo COVID-19 drastiškai krenta. Tai yra vilties ženklai.
Aišku, labai norėtųsi palinkėti žmonėms atrasti tikėjimo vertę. Šitoje vietoje labai svarbi gyvenimo prasmės, tikslo paieška ir permąstymas, nes tai žmogui duoda pajėgas gyventi.
Gyvenimo prasmės atradimas leidžia lengviau išgyventi ir išbandymus.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus tikrai atranda, kad yra Kūrėjas, kad jis padeda, jog galima kreiptis į jį, kad viltis ateina iš amžinojo gyvenimo pažado – visa tai nepaprastai didelė paguoda. Ypač tokiomis išbandymo valandomis, kaip ši, pandemijos, valanda.
Labai norėtųsi pakviesti žmones atrasti tikėjimo reikšmę ir tikėjimo dovaną, kuri išbandymų momentais ypač būdavo gyva žmonijoje ir atgydavo žmonėse.
Ir tikslo, ir gyvenimo prasmės paieškų entuziazmo, ir, aišku, tikėjimo praktikos – to labai norėtųsi palinkėti ir tokius vaistus siūlyti visuomenei.
Turime nepamiršti, kad mūsų Vakarų civilizacijoje ir pasaulyje turime susiformavusią labai galingą pasaulėžiūrinę sistemą, kuri žmogui padeda pereiti per įvairiausius išbandymus.
– Paskutinis klausimas, sakykime, galbūt būtų konceptualesnis – bendrai apie mūsų valstybės ateitį.
Pasaulyje nemažai perturbacijų, valstybės vos ne renkasi trajektorijas ir kryptis, kuriomis judėti toliau. Lietuvoje irgi daug svarstome – kaip, kur, kodėl.
Kaip jūs matytumėte, kur link turėtume kreipti savo valstybės ateitį ir kaip mėginti gyventi?
– Kad pasaulis keičiasi, ir su technologijomis, ir visuomenės gyvenimu tikrai einame į priekį. Tas daug pakeičia mūsų kasdienybės santykių. Dėl to neturėtume nusigąsti.
Pasaulis yra besivystantis ne tik mokslinėje, bet taip pat ir socialinėje, emocinio intelekto vystymo srityse. Pats pokytis yra geras.
Mums svarbu išlaikyti tą pagrindą, ant kurio stovi pasaulis. Tai – šeima, laisvė, valstybė, įstatymo valdžia, demokratija – dalykai, kurie yra atrasti per ilgus išbandymo laikotarpius, kartais netgi praradimus kaip optimaliausia žmonijos kartu gyvenimo forma.
Kaip, sakytume, Lietuvos ar Amerikos Konstitucija laiko krašto sugyvenimą, taip tos prigimtinės sampratos turėtų laikyti mus šiandien toje galbūt banguojančioje jūroje.
Mums nebaisūs pokyčiai, progresas, nebaisus judėjimas į priekį, jeigu žinome, kad turime inkarą, kuris mus visada laiko stabilioje situacijoje nekeičiant žmogaus prigimties, jos apsaugos sistemos ir tuo pačiu valstybės sampratos.
Jeigu pradedame išjudinti tuos pamatus, tada tikrai gali prasidėti sunkiai valdomi procesai. Vis dėlto žmogaus prigimtis yra labai stipriai reguliuojanti ir paties žmogaus, ir visuomenės gyvenimą. Jos reikia paisyti, ją pažinti, ja domėtis ir saugoti.
Prigimtinis įstatymas – jeigu jis yra išlaikomas, ant jo statomi kiti dalykai, nežiūrint, kiek pasaulis eina į priekį, jis tikrai išlaikys gerą kryptį ir gyvenimas taps kokybiškesnis.
Galbūt nauja jo versija, bet žmogui padedanti gyventi ir sauganti jį patį, jo šeimą ir, aišku, pačią visuomenę.
Pokyčiai nebaisūs, jeigu yra laikomasi tų vertybių, ant kurių pastatyta Vakarų civilizacija.
-
Dėl kontroversiškų pareiškimų brolis Paulius Vaineikis atleidžiamas iš Kretingos Pranciškonų gimnazijos kapeliono pareigų
-
Arkivyskupas K.Kėvalas: A.Toliatas pasirinko netinkamą formą diskusijai, tačiau dėl to neturėtume jo tildyti
-
Reaguojant į kunigų pasisakymus apie Konvenciją ir LGBTQ+ teises, nori atsiskirti nuo Bažnyčios, bet esą ji lengvai nepaleidžia
-
Panevėžio vyskupas emeritas laimina Šeimos maršą: „Mano tauta, kuo tu nusikaltai, kad dabar savieji nori tave sunaikinti?“
-
Seimo pirmininkė apie partnerystės įteisinimą: „Konflikto su krikščioniška pasaulėžiūra nelabai ir yra“
-
Prezidentinės apklausos: ko atsiklausdamas žmonių nuomonės iš tikrųjų siekia G.Nausėda?
-
S.Skvernelis: rengiamas partnerystės įstatymas iš esmės įteisintų vienalyčių santuoką
-
A.Armonaitė apie Partnerystės įstatymą: dar niekada nebuvome taip arti realių sprendimų
