„Prašau sudaryti medicininę komisiją, skirtą ištirti susidariusiai situacijai dėl mano nepilnamečio sūnaus ligos diagnozavimo ir gydymo eigos jūsų vadovaujamoje įstaigoje“, – su tokiu prašymu į Kauno klinikų vadovą neapsikentęs liepos 23 dieną kreipėsi kaunietis Egidijus.
„Mums buvo paaiškinta, kad tai tikrai nėra apendicito paūmėjimas, o galimai opos skrandyje ar žarnyne. Gydytoja išrašė vaistų ir išleido namo“, – teigė Egidijus.
Liepos 2 dieną jo šešiolikmetis sūnus buvo pristatytas į Kauno klinikų skubios pagalbos skyrių dėl stipraus skausmo pilvo srityje. Skubios pagalbos skyriuje buvo atlikta pilvo srities echoskopija, konsultaciją suteikė chirurgė.
„Mums buvo paaiškinta, kad tai tikrai nėra apendicito paūmėjimas, o galimai opos skrandyje ar žarnyne. Gydytoja išrašė vaistų ir išleido namo“, – teigė Egidijus.
Kadangi skausmas nesiliovė, šeima pakartotinai kreipėsi į Dainavos polikliniką, iš ten gavo skubų siuntimą į Kauno klinikas. Jose liepos 4 dieną vėl buvo atliekama echoskopija.
„Jos atlikimo metu buvo daug rezidentų. Šurmulys, kikenimai ir vos ne lažybos, ras ką nors ten ar neras. Gydytojas priėmė sprendimą hospitalizuoti sūnų stebėjimui Vaikų chirurgijos skyriuje. Apie apendicitą dar nebuvo jokios kalbos.
Tą pačią dieną skyriaus gydytoja konstatavo, kad reikia ne stebėti, o nedelsiant operuoti, nes akivaizdus apendicito paūmėjimas. Jau akivaizdus? Tai apie ką galvojo prieš tai sūnų apžiūrėję gydytojai? Krūva rezidentų? Niekas nenustatė.
Po operacijos gydytojas paaiškino, kad situacija gana sudėtinga. Lyg apendicitas buvo pasislėpęs po storąja žarna. Nepaisant to, kad, pasak gydytojo, situacija nėra tipinė, daug dėmesio sūnui skirta nebuvo: slaugytojos retai ateidavo, retai matuota temperatūra, savaitgalį nesulaukėme net gydytojo vizitacijos. Buvo paskirtas antibiotikų kursas. Sūnus skundėsi, kad neįprastai jaučiasi: tai šalta, tai karšta. Teiravomės jo, ar sakė tai gydytojui. Atsakydavo, kad nelabai yra kam sakyti, kad retai kas ateina į palatą, o jei ir ateina, mažai bendrauja ar ką aiškina“, – istoriją toliau pasakojo kaunietis.
Sultinius virė patys
Akibrokštas šeimos laukė dar tą pačią operacijos dieną. Gydytoja informavo, kad patiems reikėtų pasirūpinti ligonio maitinimu – sultiniu, gėrimais, nes ligoninė, tikėtina, tokių dalykų, kaip sultinys, neturės.
Nustebino, kad tokio lygio įstaigoje pooperacinis maitinimas yra problema, kurią reikia spręsti savo namų virtuvėje.
„Sugeba operuoti, o nesugeba sultinio parūpinti? Juk tai skyrius, kuriame guli vaikai po operacijų. Daugeliui jų to sultinio reikia. Nustebino, kad tokio lygio įstaigoje pooperacinis maitinimas yra problema, kurią reikia spręsti savo namų virtuvėje. Nešėme sultinį iš namų. Esame kauniečiai, tad bėdos didelės nėra. Bet ką daryti tiems pacientams, kurie atvyko iš kitų miestų?“ – stebėjosi Egidijus.
Pasibaigus pirmam paskirtų antibiotikų kursui buvo paskirtas kitas antibiotikų kursas. Paauglį visą laiką kamavo tai kylanti, tai nukrentanti temperatūra. Buvo daromi kraujo tyrimai ir echoskopijos, jos blogų rodiklių nefiksavo.
„Remdamiesi echoskopijų duomenimis, gydytojai mus ramino, kad nieko blogo nesimato. Echoskopijos nerodė jokių pakitimų nuo pat pirmo apsilankymo įstaigoje ir per visą gydymo laikotarpį iki pat liepos 23 dienos. Tai jei šis metodas neveikia, kodėl nesiėmus kito? Vis delsė, nekreipė dėmesio, kad vaikui blogai. Liepos 16 dieną gydytoja net leido keliauti namo. Kasdien turėjome atvykti perrišti žaizdos, kuri negijo – matėsi skylutė. Blogai pasijutus, liepta nedelsiant vykti į Kauno klinikas. Liepos 21 dieną taip ir nutiko.
Tomui pakilo temperatūra, todėl vėl atvykome į Kauno klinikų Vaikų chirurgijos skyrių, vėl buvo padaryta echoskopija, ji taip pat nerodė jokių pakitimų. Gydytojas ramino, kad viskas gerai, ir paskyrė trečią antibiotikų kursą. Jokio ypatingo dėmesio nesulaukėme.
Plika akimi matėsi, kad sūnus smarkiai negaluoja. Jautė didelį silpnumą, neteko maždaug dešimtadalio savo kūno svorio – 7 kg, jautė skausmus, pjūvio vietoje pasimatė aiškus pilvo patinimas, pasipūtimas. Dar kartą kreipiausi į gydytoją, prašiau atkreipti dėmesį į situaciją, priminiau, kad jau trečia gydymo savaitė, kad drastiškai krenta sūnaus svoris, skauda, kamuoja temperatūra. Niekas toliau nekreipė į tai jokio didesnio dėmesio“, – piktinosi Egidijus.
Kitas tyrimas – kitos išvados
Galiausiai Egidijui trūko kantrybė. Vyras pradėjo abejoti gydytojų kompetencija bei motyvacija, ėmė jų klausti, ar tikrai šie viską padarė, kad šešiolikmetis pasijustų geriau, ar tikrai galima kliautis echoskopija, jei ji nerodo pakitimų. Paprašė jis ir ligos istorijos kopijos, kad pasitartų su kitais medikais, gautų papildomų vertinimų. Ir be diagnostinės įrangos matėsi, kad paaugliui – blogai.
„Norint gauti ligos istorijos kopiją, reikėjo įdėti daug pastangų. Turėjau ieškoti budinčios administracijos atstovės. Iš pradžių ši patikino, kad kopiją galima gauti, po to perskambinusi jau kalbėjo, kad tai draudžia įstaigos nuostatos. Man pareplikavus, kad įstaigos nuostatos nėra viršesnės už Lietuvos įstatymus, buvo vėl pakeista nuomonė. Dokumentų kopijų sulaukiau po 4 valandų, kai jau buvo naktis.
Pakalbėjau su gydytoju. Šis paaiškino, kad pamėgins kitą dieną daryti kompiuterinės tomografijos tyrimą. Kodėl reikia laukti kitos dienos, jei paciento būklė akivaizdžiai blogėja, jam nuolat skauda, karščiuoja? Emocijos paėmė viršų. Ėmiau reikalauti deramo dėmesio. Tik dėl nuolatinių prašymų ir įtikinėjimų buvo atliktas tyrimas dar tą pačią dieną, jis atskleidė pūlinių sankaupas žarnyne. Po kelių valandų tie pūliai pradėjo bėgti pro pjūvio vietą. Gydytojas prasitarė apie dar vieną skubią operaciją. Atkreipiu dėmesį į tai, kad dar prieš keletą valandų buvome raminami, kad viskas yra gerai, nieko blogo nematyti“, – stebėjosi Egidijus.
Liepos 23 dieną Tomą apžiūrėjo būrys gydytojų. Atlikta eilinė echoskopija atskleidė tai, ko anksčiau medikai nematė. Paaugliui buvo atlikta antra operacija. Šiuo metu bandoma pritaikyti tinkamiausius antibiotikus. Vaikino savijauta kiek pagerėjusi.
„Vis dar skauda. Labiausiai gaila prarastos vasaros“, – trečiadienį 15min pasiguodė palatoje aplankytas vaikinas.
Jo tėtį piktina toks atsainus medikų požiūris. Tai, kad nė vienas jų nesugeba nustatyti net apendicito, kad 2–3 paros buvo prarastos. Tuo metu liga progresavo, paauglys kentė skausmus, vartoti netinkami vaistai. Ir visiems tai buvo nė motais.
„Jei atidžiau būtų pažiūrėję į simptomus po operacijos, gal būtų pūlius atradę anksčiau? Esu nuolaidus žmogus, bet yra ribos. Norisi ne kažkam skūrą nulupti, o atkreipti dėmesį į akivaizdžias problemas, apie kurias tiesiog legendos sklando“, – teigė Tomo tėtis.
Ėmėsi tyrimo
15min kreipėsi į Kauno klinikas. Šios įstaigos Viešosios komunikacijos tarnybos vyriausioji specialistė Eglė Audickaitė patikino, kad minimas atvejis medikams yra žinomas, jį tirs komisija.
„Šiuo metu yra sudaroma specialioji komisija šiam įvykiui tirti ir tol, kol vyks tyrimas, situacijos komentuoti negalime. Į visus iškilusius klausimus artimiesiems atsakysime ir pateiksime išvadas, kuriomis, leidus paciento šeimos nariams, galėsime pasidalinti ir su jumis. Turime 20 darbo dienų prašymui išnagrinėti. Prašymas užregistruotas liepos 23-iąją“, – paaiškino E.Audickaitė.
