A.Macui keista atrodo tai, kad garbaus amžiaus ligoniui mirus beveik neabejotinai dėl turėtų sunkių gretutinių ligų, kuriomis žmogus sirgo ne vienus metus, bet po mirties nustačius ir koronavirusą, mirties priežastimi skelbiama tik ši infekcija.
„Gaila žiūrėti į tuos merus, kurie tragišku tonu visuomenei kaip „dramatiškiausią žinią“ praneša naujieną, kad jų valdomoje savivaldybėje nuo infekcijos mirė 91 ar 94 metų senjoras.
Su visa pagarba mirusiam ir jo artimiesiems, vis tik manau, kad sveiko proto žmonėms tai gali sukelti mažų mažiausiai šypseną. Reikia turėti blaivios nuovokos, kad tokius nenuoširdžius dalykus kalbėtum į vieną ar kitą eterį.
Na, bent jau tikiuosi, kad po tokio pareiškimo tas pats meras iš tiesų rimtai prisiima atsakomybę ir materialiai rūpinasi (savo, o ne savivaldybės sąskaita) netektį patyrusia šeima“, – interviu 15min sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas.
Gaila žiūrėti į tuos merus, kurie tragišku tonu visuomenei kaip „dramatiškiausią žinią“ praneša naujieną, kad jų valdomoje savivaldybėje nuo infekcijos mirė 91 ar 94 metų senjoras.
Kartu A.Macas pastebėjo, kad tokioje emocinėje aplinkoje praslysta daug tragiškesni dalykai.
Jis minėjo, kad, pavyzdžiui, maždaug prieš tris savaites neaiškiomis ir tikrai dramatiškomis aplinkybėmis žuvo 3 paaugliai ir koronaviruso sukeltos sumaišties metu dėmesys į šiuos įvykius ir jų priežastis liko neatkreiptas.
„O kur dar kaip ant mielių augantis buitinis alkoholizmas, apie kurį sveikatos apsaugos ministrui dabar, šiukštu, niekas neleistų plačiau užsiminti, nesuvokiami smurto proveržiai? O juk tai tikrai ypač svarbios ir tikrai dramatiškos problemos“, – akcentavo jis.
Mano, kad susirgimų kreivė leidžiasi
– Ką manote apie situaciją dėl COVID-19 Lietuvoje?
– Mano manymu, situacija dėl COVID-19 infekcijos Lietuvoje, net ir santūriai vertinant, yra gera. Jokiu būdu nenuvertiname šios infekcijos.
Priešingai, ją traktuojame kaip ypač rimtą ir pavojingą. Tačiau vertinti situaciją racionaliai, objektyviai ir pozityviai galime dėl nemažai priežasčių.
Visų pirma, Lietuva buvo viena pirmųjų šalių Europos Sąjungoje, kuri pradėjo taikyti karantiną, reagavo ir moksline, ir epidemiologine prasme labai tinkamai.
Nors, kaip patirtis parodė, esame judri šalis, mūsų judrumas buvo labiau orientuotas į tam tikrus geografinius rajonus.
Dar vienas dalykas, kuris galėjo lemti mažesnį susirgimų skaičių, yra gyventojų tankis. Jis mūsų šalyje nėra toks, kaip, tarkime, Belgijoje, kur tokioje pačioje teritorijoje gerokai daugiau žmonių.
– Ar po šventinio Velykų savaitgalio, jūsų nuomone, kas nors pasikeitė, pavyzdžiui, pasiektas lūžis, galima tikėtis susirgimų skaičiaus mažėjimo, padėties gerėjimo, ar ne?
– Aš manau, kad dauguma žmonių tikrai buvo santūrūs. Ir policijos veiksmai buvo labai korektiški. Mačiau nemažai policijos pareigūnų ir pats susidūriau su tuo, kaip jie tikrina. Galima vertinti, kad padaryti taktiški veiksmai tiek planuojant, tiek juos realizuojant.
Manyčiau, kad jau galima pradėti svarstyti karantino švelninimo sąlygas. Ir tai, panašu, jau nutinka.
Kalbant apie tai, ko tikėtis – susirgimų mažėjimo ar didėjimo, – manau, tvirtai prognozuoti ankstoka, realus vaizdas, kaip žinoma, bus per dvi savaites, tačiau norisi tikėti, kad padėtis stabilizavosi ir gerės toliau.
Turime pakankamai stabilią situaciją, jau maždaug porą savaičių kasdien nustatomas panašus skaičius naujų atvejų.
Tačiau vis dar neturime kolektyvinio imuniteto, kurį įgyja tos šalys, kurios nuo koronaviruso nukentėjo labiausiai. Jos turi didelį susirgusių COVID-19 skaičių, tačiau ten, kur įvyksta daug susirgimų, atsiranda atsparumas, susiformuoja imunitetas.
Prisiminkime vokiečių mokslininkų tyrimus, skelbtus šios savaitės pradžioje, apie žymios dalies žmonių imuniteto susiformavimą. Taigi, turime stabilizaciją, bet tikrai turime saugotis galimų atkryčių.
– Kaip vertinate priemones, kurių mūsų šalyje imtasi siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą?
– Kas bebūtų sakoma, reikia pripažinti, kad priemonės buvo stiprios (visiškai pozityviai į tai žvelgiant). Jos ir davė tą rezultatą, kurį turime, – nedidelius susirgusiųjų skaičius.
Situacija Lietuvoje, tam tikrais aspektais, atrodo geriau nei kai kuriose sėkmės pavyzdžiais laikomose Europos šalyse pagal tai, kiek turime testuotų, diagnozuotų atvejų, tenkančių bendram gyventojų skaičiui.
Tad skaičiai Lietuvoje yra panašūs į geruosius Europos šalių pavyzdžius.
Tad skaičiai Lietuvoje yra panašūs į geruosius Europos šalių pavyzdžius.
Ištraukė blogą bilietą
– Kaip vertinate ligoninių pasirengimą kovai su koronavirusu ir galimybes užkirsti kelią jam plisti gydymo įstaigose?
– Kaip mūsų ligoninės bebūtų pristatomos skirtinguose šaltiniuose ar portaluose, visgi, manau, daugelis šalių džiaugtųsi turėdamos tokį jų tinklą.
Netgi labai išsivysčiusios šalys pristigo ligoninių, kurios turėtų pakankamą skaičių deguonies prieigų ir tam tikrą skaičių intensyvios terapijos lovų.
Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvoje daugelis rajonų ligoninėse išsaugoję galimybę užtikrinti deguonies terapiją paprastame skyriuje ir turi reanimacijas.
Net jeigu reanimacijoje yra keturios ar šešios lovos, jos gali labai padėti teikiant pradinę pagalbą. Daugeliu atveju gali būti, kad jų ir užtektų.
Jau žinome, kad tinkamai taikoma deguonies terapija net sunkiais atvejais yra geriausias gydymo metodas.
Vis daugėja žinių, kad sumaniai suvaldyta deguonies terapija, o ne dirbtinė plaučių ventiliacija užtikrina gerą išeitį iš koronaviruso sukeltos ligos.
Nemažai užsienio ligoninių dirba iš Lietuvos išvykę medikai, su kuriais palaikome ryšį ir konsultuojamės dėl gydymo.
Pavyzdžiui, Lietuvos Anesteziologų-reanimatologų draugijos prezidentas Tomas Jovaiša, kuris vadovauja vienos Londono universitetinės ligoninės Reanimacijos ir anesteziologijos departamentui, dalijasi patirtimi, kad pagrindinė gydymo strategija yra taikyti gydymo priemones (deguonies terapiją) stengiantis pacientus ne prijungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų, o kuo ilgiau išsaugoti juos tik su deguonies terapija.
Lietuvos ligoninių tinklas yra labai palankus teikti tokią pagalbą ligoniams.
Mūsų pasirengimas yra sėkmingas ir geras dar ir todėl, kad ligoninių tinklas nėra optimizuotas.
Kažkuriam rajone įvykus koronaviruso protrūkiui, jeigu ligoninė nėra židinys, joje galima teikti pagalbą ir tam tikra prasme apsaugoti nuo pacientų „potvynio“ didžiąsias ligonines.
Kažkuriam rajone įvykus koronaviruso protrūkiui, jeigu ligoninė nėra židinys, joje galima teikti pagalbą ir tam tikra prasme apsaugoti nuo pacientų „potvynio“ didžiąsias ligonines.
Jeigu „potvynis“ kiltų didžiojoje ligoninėje, kai kurios regionų ligoninės taptų atraminėmis pagalbininkėmis koronavirusu sergančiųjų gydyme.
Ir svarbu pabrėžti, kad tai nėra atsitiktinumas, – turime valingų ir racionalių sprendimų sveikatos sistemos organizavime Lietuvoje.
Duosiu pavyzdį. Paimkime Jurbarko rajono ligoninę. Joje yra 40 lovų, kuriose gali būti teikiamas deguonis, ir 4 reanimacinės lovos.
Tad tokia ligoninė su minėtais pajėgumais, kuriuos dabar didina, gali užtikrinti nemažą Jurbarko krašto (o gal ir didesnio regiono) ligonių gydymą.
Kalbant apie tai, kaip užkertamas kelias COVID-19 plisti gydymo įstaigose, galima paminėti mūsų Kauno klinikų atvejį.
Prieš kelias savaites Gastroenterologijos skyriuje ligoniui nustačius infekciją, buvo reaguojama ypač griežtai, skyriuje patikrintas medicinos personalas, jis visas karantinuotas.
– Tačiau matome, kad kai kurios ligoninės, tarkime, Ukmergės, Klaipėdos, Marijampolės, tapo koronaviruso židiniais. Kas nesuveikė arba padaryta ne taip, kaip reikia, kad to būtų išvengta?
– Dėl Ukmergės, Klaipėdos ir Marijampolės esu santūrus su vertinimais. Dabar šios ligoninės labai dažnai pateikiamos kaip neigiami mūsų sveikatos sistemos pavyzdžiai.
Bet, sakyčiau, šios ligoninės tiesiog ištraukė blogą bilietą ir turėjo pirmos susidurti su infekcija.
Sakyčiau, šios ligoninės tiesiog ištraukė blogą bilietą ir turėjo pirmos susidurti su infekcija.
Apie COVID-19 infekciją, jos klinikinę eigą tuo metu mes dar pakankamai nežinojome ir negalėjome žinoti, nes dalykinė informacija buvo labai skurdi ir tikrai pirminė.
Dėl to, kad Ukmergės ligoninėje ar Klaipėdos ligoninės kai kuriuose skyriuose atsirado infekcijos židinių, negalima kaltinti vien personalo. Manau, čia labai paskubėta su šita žinia.
Nėra iki galo aišku, kaip ten atkeliavo infekcija. Kita vertus, juk dar nebuvo testų, nebuvo testuojamas visas personalas, kas darė įtaką ligos išplitimui.
Tačiau aš puikiai įsivaizduoju, ką reiškia įsigyti didžiulį kiekį (kuris būtų pakankamas) testų, kurių kaina tada ir dabar yra tikrai didelė, tą užtikrinti, kol net ekstremalios padėties nebuvo, kol pirkimai vyksta viešųjų pirkimų keliu, tikrai labai sunku.
Čia ir visuomenė turėtų būti nuosekli – net ir nupirkus didžiausią kiekį testų, pirkimo procese mažiausia klaida būtų nedovanota, nes norima nerealaus skaidrumo net ir tokiomis aplinkybėmis. Ką reiškia būti nuosekliems? Tai reiškia nematyti visur krislo savo akyse nematant rąsto.
Tad tos ligoninės kaip ledlaužiai, kurių istorijos dabar galėtų būti vertinamos ne kaip nesėkmės, o kaip svarbios pamokos, už kurias, visų pirma, derėtų dėkoti, ko gali mokytis kitos Lietuvos ligoninės.
O gali būti ir taip, kad šios ligoninės tapo tiesiog nepalankiai joms susiklosčiusių aplinkybių įkaitėmis, kitaip tariant, „pafrontės ligoninėmis“, neturėjusiomis patirties ir nežinojusiomis, kaip suvaldyti situaciją.
O gali būti ir taip, kad šios ligoninės tapo tiesiog nepalankiai joms susiklosčiusių aplinkybių įkaitėmis, kitaip tariant, „pafrontės ligoninėmis“, neturėjusiomis patirties ir nežinojusiomis, kaip suvaldyti situaciją.
Daug veiksnių nulėmė šitų ligoninių tapimą koronaviruso židiniais. Manau, kad tai bus išaiškinta ir išmoktos pamokos, jog ateityje išvengtume panašių neigiamų scenarijų.
Reikia pripažinti, kad medicinos sistemos žinių labai greitai daugėja ir pasaulyje, ir Lietuvoje.
Sparčiai auga gydytojų ir slaugytojų žinios – jau ne tik žinome, kaip apsirengti apsaugos priemonėmis, kaip su kiekvienu ligoniu tinkamai ir saugiai elgtis, tačiau žinome, kaip jį gydyti.
Dar daugiau – turime vos paskelbto gydymo labai reikšmingų patobulinimų ir naujų rekomendacijų.
Atkreipiu dėmesį – tai, ką kolegos italai gydytojai pranešdavo apie gydymo taktiką, vėliau, nepraėjus nei savaitei, buvo reikšmingai patobulinta. Tobulinama, ieškoma ir keičiama toliau.
Mūsų ligoninėje, Kauno klinikose, turime atsivežtų sudėtingų COVID-19 pacientų, kuriuos gydome. Žinome, kaip apsisaugoti, elgtis. Mano minėtos ligoninės to nežinojo, nebuvo spėjusios išmokti.
Jeigu pirmieji infekcijos židiniai būtų atsiradę mūsų ligoninėje, neabejoju, kad būtų buvę taip pat sunku. Taigi, visi įgyjame ir dar daug įgysime patirties. Neigiama patirtis taip pat labai daug išmoko.
Dabar daugelio ligoninių personalas suvokia, kad nustačius infekcijos židinį būtina užsidaryti.
Netgi Marijampolės ir Klaipėdos ligoninių patirtis jau buvo kitokia nei Ukmergėje. Padėtis jose, turint patirtį ir galimybes, jau buvo valdoma kitaip.
Netgi Marijampolės ir Klaipėdos ligoninių patirtis jau buvo kitokia nei Ukmergėje. Padėtis jose, turint patirtį ir galimybes, jau buvo valdomos kitaip.
Dėl to turime ne tokius rezonansinius atvejus, ko negalima pasakyti apie Ukmergės ligoninę, kuriai kliuvo pati sunkiausia patirtis.
Remiasi kitų šalių patirtimi
– Minėjote, kad daug bendradarbiaujama su užsienio šalyse dirbančiais tautiečiais kolegomis, kurie dalijasi kitur taikomomis koronaviruso gydymo praktikomis ir panašiai. Gal papasakotumėte apie tai?
– Nuo kovo 31 dienos turime gaires lietuvių kalba, kaip gydyti COVID-19 pacientus intensyviosios terapijos skyriuose ir reanimacijose. Esame užsibrėžę kiekvieną savaitę jas atnaujinti. Įvyko jau trečia gairių peržiūra.
Naujienų, kaip jau minėjau, yra. Pavyzdžiui, žinoma, kad šitie ligoniai labai greitai netenka skysčių.
Vos prieš kelias savaites buvo manoma, kad negalima jiems skirti skysčių. Dabar laikomasi nuostatos, kad kol jie gali gerti, kol kvėpavimo funkcija pakankama, kaip tik jiems būtinas pakankamas skysčių kiekis.
Jau žinome, kad COVID-19 pacientus reikia ventiliuoti paguldžius ant pilvo.
Iš Londono kolegų žinome, kad ligonius reikia pabandyti apversti ant pilvo, kol jie sąmoningi ir gali kvėpuoti patys, kad jie tiesiog gulėtų tokioje pozoje, kuri, kaip pastebėta, yra palankesnė gyjant.
Iš Londono kolegų žinome, kad ligonius reikia pabandyti apversti ant pilvo, kol jie sąmoningi ir gali kvėpuoti patys, kad jie tiesiog gulėtų tokioje pozoje, kuri, kaip pastebėta, yra palankesnė gyjant.
Taigi, ir namuose besigydančiam ligoniui, kuriam stinga oro, rekomenduojama gulėti ant pilvo. Iš pradžių tai buvo negirdėtas dalykas.
Kolegos iš Londono iliustravo, kad jie turėjo devynis pacientus, kuriems buvo skirtas intubavimas ir ventiliavimas (prijungimas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato).
Pabandė dalį jų ne intubuoti, o apversti ant pilvo ir duoti per specialią įrangą kvėpuoti deguonimi. Septyni žmonės buvo išsaugoti be ventiliacijos ir po kurio laiko sugrįžo gydytis į paprastą skyrių.
Prie aparatų jiems teko prijungti tik du ligonius. Jų gijimo rezultatai sudėtingi, nes pacientams labai sunkiai sekasi atprasti (mes sakome – sunku „atjunkyti“) nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos ir vėl kvėpuoti savarankiškai.
Matome, kad nuo koronaviruso Jungtinėje Karalystėje miršta 700–900 žmonių per parą. Tačiau britai labai greitai mokosi.
Mes, neturėdami tiek daug komplikacijų, nes ir ligonių nedaug turime, iš kitų pavyzdžių jau žinome, kad reikia sekti pacientų skysčių terapiją, duoti jų pakankamai ir guldyti ligonius ant pilvo.
Vos prieš savaitę pasaulyje aiškiai suformuota žinia, kad turime skirti medikamentų, skystinančių kraują, nes žinome, kad ligoniams vystosi trombozės ir tromboembolija. Ne tik plaučių, bet ir skirtingų sričių smulkiųjų kraujagyslių.
Tad visos šios žinios yra įgytos pastarųjų savaičių laikotarpyje, ir jos auga labai sparčiai.
Tačiau labai vargina „artistai“, kurie prisistato sveikatos sistemos korifėjais. Jie tarsi apokalipsės pranašai ar raiteliai, gąsdinantys visus, ir visiškai neaišku, kodėl jie taip daro.
Tačiau labai vargina „artistai“, kurie prisistato sveikatos sistemos korifėjais. Jie tarsi apokalipsės pranašai ar raiteliai, gąsdinantys visus, ir visiškai neaišku, kodėl jie taip daro.
Galbūt jie nori sukrutinti visuomenę, kad ji būtų labai atsakinga, visko bijotų. Bet klaikas, kuris yra pasėtas, iš tiesų labai neproduktyvus.
Įsibaiminusių žmonių turime labai daug. Labai liūdna, kai matome postringaujančius sveikatos specialistus, bebraižančius prognozes ir grasinančius visiškai bloga pabaiga.
Tai, visų pirma, nevyriška ir nemokslinė laikysena, veikiau vien gąsdinimas, kuris kenkia ir gydymo personalui.
Matome labai daug įsigąsdinusio kolektyvo, dar net neturėjusio kontakto su koronavirusu užsikrėtusiais pacientais.
Priešingai, tie, kurie dirba su COVID-19 pacientais, daug mažiau panikuoja.
Tarp kitko, tai yra pastebėta visame pasaulyje – reanimacijose dirbantys reanimatologai ir slaugytojos yra daug konstruktyvesni nei mes, dirbantys operacinėje.
Mes dar tų pacientų neturime, bet jau labai bijome, kas bus. Ir tai yra to visuomeninio klaiko sėjimo pasekmė.
Mes dar tų pacientų neturime, bet jau labai bijome, kas bus. Ir tai yra to visuomeninio klaiko sėjimo pasekmė.
Mūsų šalyje, manau, padaryta labai didelė žala, sukeltas ir eskaluojamas nepasitikėjimas sveikatos sistema. Tai – pats blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti.
– Vis dėlto šalyje – labai daug COVID-19 užsikrėtusių medikų. Kaip tai vertinate?
– Taip, Lietuvoje tikrai daug užsikrėtusių medikų. Pavyzdžiui, Latvijoje sergančių medikų yra mažiau.
Kažkas iš medikų turi iš užsienio sugrįžusių artimųjų. Žmogus kontaktuoja ir eina į darbovietę nežinodamas, kad susirgo.
Kodėl taip daro? Nes nesupranta ir nepažįsta ligos.
Visiems atrodo, kad koronaviruso sukelta infekcija labai konkrečiai atpažįstama. Tačiau daug infekcijos formų yra absoliučiai asimptominės.
Visiems atrodo, kad koronaviruso sukelta infekcija labai konkrečiai atpažįstama. Tačiau daug infekcijos formų yra absoliučiai asimptominės.
Būtų labai paprasta, jei ši infekcija ir jos eiga būtų viena (kaip ant vieno kurpaliaus padaryta), bet juk taip nėra, daug kas nekarščiuoja, dalis visiškai nekosti, dalį tik šiek tiek pykina, pasikeičia „ėjimo į tualetą“ ypatumai, ir tiek. Ar reikėtų tad visus lengvu rankos mostu pasmerkti?
Tiesa, daliai ligonių ši infekcija yra labai klasikinės eigos, kai pasireiškia greitas sukarščiavimas, labai sausas kosulys ir vėliau, 6–8 parą, atsirandanti oro stoka. Dar poros dienų laikotarpis tada yra kritinis, kai pacientui gali tekti pritaikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją.
Tačiau turbūt labai pavojinga yra ir „pilkoji zona“, kai žmogui nepasireiškia aiškūs simptomai. Jis net nežino, ką daryti, nes nesupranta, kad serga.
Būnant „pilkojoje zonoje“, netgi objektyviai vertinant, būnant kritiškam, negali sakyti, kad tu atitinki klasikinį simptomą, jei nėra karščiavimo. Kaip jau minėjau, vieni tik viduriuoja, kitus – tik pykina.
Gydytojai ir slaugytojai, kurie ėjo į darbą sloguodami, dabar pristatomi kaip labai neatsakingai pasielgę, tačiau šios infekcijos atveju kaip tik dažniausiai nesloguojama.
Gydytojai ir slaugytojai, kurie ėjo į darbą sloguodami, dabar pristatomi kaip labai neatsakingai pasielgę, tačiau šios infekcijos atveju kaip tik dažniausiai nesloguojama.
Racionalaus karantino švelninimo entuziastas
– Svarstoma, kaip palaipsniui šalyje atlaisvinti karantino apribojimus. Kokia jūsų nuomonė dėl to?
– Esu santūraus, racionalaus, pagrįsto karantino švelninimo entuziastas. Ne beprotiško, kur vėl po to visi sėdėtume užsidarę, bet racionalaus ir kartu neuždelsto. Kas mums leistų toliau gyventi, auginti savo ekonomiką, kantriai sulaukti vakcinos ir dar efektyvesnio gydymo.
Tuo pačiu būtų valdomas užsikrėtimų skaičius, nes lygiagrečiai augtų ir imunitetą įgijusių žmonių skaičius. Vadinasi, tikėtina, kad išvengtume susirgimų protrūkio.
Jeigu paliktume tokį karantiną kaip dabar, tai turėtų daug šalutinių pasekmių. Apie tai kalba ne tik ekonomistai, bet ir psichologai bei kitų ne medicinos sričių specialistai.
Jeigu paliktume tokį karantiną kaip dabar, tai turėtų daug šalutinių pasekmių. Apie tai kalba ne tik ekonomistai, bet ir psichologai bei kitų ne medicinos sričių specialistai.
Užtęstas griežtas karantinas gali sukelti nusivylimą, ignoravimą, pasipiktinimą ir kitokias neigiamas emocines išraiškas visuomenėje.
Jau dabar matome keistus, protu nesuvokiamus pseudojudėjimus, pavyzdžiui, „nesisaugojau ir nesisaugosiu“.
Taigi, kaip minėjau, manau, kad ilgalaikis griežto karantino pabaigos atidėjimas turėtų šalutinį poveikį.
Tarkime, kai būna katastrofos, dalis žmonių miršta ne dėl pagrindinio žalojančio faktoriaus (šiuo atveju ne nuo koronaviruso), bet ir nuo katastrofos sukeltų gretutinių reiškinių.
Prieš tris savaites per vieną savaitę keistomis aplinkybėmis žuvo trys paaugliai – kiek į tai įsigilinome? O kad 91 ar 94 metų senjoras pas Viešpatį iškeliavo dėl visai galimos natūralios gyvenimo pabaigos, bet nustačius koronavirusinę infekciją, mes tik tai tematome ir iš šono atrodome labai keistai, jei ne apgailėtinai.
Ar pasidomėjome, kiek šiemet Lietuvoje mirė žmonių nuo gripo? O mirė! Ir tai realūs skaičiai, ne vienas ir ne du. Ir amžius čia kitas.
Todėl esu už tai, kad santūriai žengtume racionalaus karantino švelninimo keliu ir, kaip medicinoje sakome, titruotume – po truputį atleidžiant ir žiūrint, ar pacientui nuo to geriau, ar blogiau. Jei blogiau, vėl „kraniuką“ prisukame.
Džiaugiuosi, kad trečiadienio Vyriausybės sprendimai tokie ir buvo.
