Projekto iniciatoriai lėšas jo įgyvendinimui ketina surinkti patys, iš Lietuvos valdžios institucijų jie tikisi tik teisinės, informacinės ir panašios techninės pagalbos. Pirmadienį Liaudies buities muziejuje vyks susitikimas, kuriame idėja bus pristatyta ir aptarta plačiau.
Idėja gimė po vizito į Liaudies buities muziejų
Portalui 15min projektą pristatė Žilvinas Bieliauskas – Vilniaus žydų viešosios bibliotekos labdaros ir paramos fondo direktorius, padedantis projekto iniciatoriams koordinuoti jo eigą Lietuvoje.
Jo teigimu, idėja gimė amerikiečiui Elliotui Matzui – Baltijos-Amerikos prekybos rūmų valdybos nariui, kurio senelis ir daug kitų giminaičių kilo iš Rumšiškių. Iniciatyvą jis bei bendraminčiai organizuoja iš meilės savo šeimos istorijai ir kilmės kraštui.
„Dabar nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių kilmės žmonių arba iš Lietuvos kilusių litvakų žydų važiuoja į Lietuvą, ieško šaknų, sudarinėja genealoginius medžius, ieško vietų, kur jų protėviai gyveno. Toks žmogiškas šaknų paieškos jausmas“, – sakė Ž.Bieliauskas.
E.Matzas pirmąkart netoli senųjų Rumšiškių įsikūrusiame Liaudies buities muziejuje apsilankė dar 1988 m. Tuo metu tai buvo viena iš Lietuvos vietų, kuriose galėjo lankytis turistiniais tikslais į LTSR atvykę užsieniečiai.
Savo namuose E.Matzas buvo matęs daug senųjų Rumšiškių nuotraukų, prisiklausęs tėvo ir senelio pasakojimų apie tėviškę, tad atvykęs į Lietuvą tikėjosi pamatyti, kas iš aptartų ir fiksuotų objektų išliko. Tačiau atvažiavęs į Liaudies buities muziejų jis neišgirdo nė žodžio apie senąsias vandeniu užlietas Rumšiškes.
„Liaudies muziejus turėjo daug autentiškų eksponatų iš įvairių Lietuvos vietų, bet nieko iš pačių Rumšiškių.
Liaudies muziejus turėjo daug autentiškų eksponatų iš įvairių Lietuvos vietų, bet nieko iš pačių Rumšiškių.
Nors jį žmonės vadina Rumšiškių muziejumi, bet šiaip jis yra Liaudies buities muziejus. E.Matzas pasidairė, paskėsčiojo rankomis ir ėmė ieškoti, kas prisimintų senąją istoriją. Rado kažkokią močiutę prie bažnyčios. Ji prisiminė senus laikus, kiek galėjo, jam papasakojo, kažką jis nusifotografavo ir su tuo grįžo“, – pasakojo Ž.Bieliauskas.
Vėliau E.Matzas sudarė savo genealoginį medį ir rado daug iš Rumšiškių kilusių tolimų giminaičių, įsikūrusių įvairiose valstybėse, daugiausia JAV ir Jungtinėje Karalystėje.
Jie drauge vėl atvažiavo į Liaudies buities muziejų, norėdami pamatyti, kaip jis atrodo nepriklausomoje Lietuvoje. Ir suprato, kad apie pačias senąsias Rumšiškes informacijos vis dar beveik nėra.
E.Matzas tęsė tyrimus – ieškojo Lietuvoje likusių senųjų Rumšiškių gyventojų, netgi rado buvusį partizaną, kuris buvo kilęs iš šio miestelio, turėjo jame žydų draugų. Paieškų metu jis susipažino ir su Ž.Bieliausku. Taip pat jis su bendraminčiais klausė žmonių, kur tiksliai buvo įsikūrusios senosios Rumšiškės.
„Jiems paaiškino, kad jei nuvažiuos į naująjį Rumšiškių miestelį ir nuo skardžio pažiūrės penkis šimtus metrų tiesiai į marias, tai bus maždaug ten. Ir jie visi stovėjo, žiūrėjo į tas marias, ir buvo labai romantiška, kad jie visi kaip paukščiai suskrido, bet seną savo lizdą rado užsemtą vandens, kur nieko nesimato“, – pasakojo Ž.Bieliauskas.
Po tokios kelionės E.Matzui, turinčiam daug patirties versle ir projektų planavime, ir kilo mintis imtis Rumšiškių atgaivinimo projekto.
„Jis buria ne tik giminaičius, bet ir visus žymius ir mažiau žymius žmones, kuriems mintis apie Rumšiškių įamžinimą atrodo įkvepianti. Jie renka medžiagą, bendrauja tarpusavyje ir plėtoja mintis apie projektą“, – sakė Ž.Bieliauskas.
Skambėtų tarmiška kalba
Pasak Ž.Bieliausko, E.Matzas parengė pradinį ir neįpareigojantį „projekto projektą“, kuris, jo teigimu, galėtų būti kaip atspirties taškas diskusijoms ir judėjimui prie realistiško jo įgyvendinimo.
„Galvojama atkurti miestelį pagal turimus planus, nuotraukas ir kitus dokumentus. Atkurtas miestelis rodytų tikrą vaizdą, kaip tai atrodė, o taip pat gyvai demonstruotų miestelio gyvenimą su amatininkais, krautuvėlėm, šventėm ir panašiai“, – sakė Ž.Bieliauskas.
Galvojama atkurti miestelį pagal turimus planus, nuotraukas ir kitus dokumentus.
Idėjos iniciatoriai užmezgė ryšį su kolonijinio Viljamsburgo muziejumi JAV Virdžinijos valstijoje. Šiame muziejuje atkurtas XVIII a. JAV miestelis, stovi dešimtys pastatų – namų, parduotuvių, dirbtuvių. Čia vyksta senovę atkartojantys renginiai. Muziejaus darbuotojai rengiasi taip, kaip būdinga to laikotarpio žmonėmis, kai kurie netgi šneka laikmečiui būdingu akcentu, važinėja karietos.
E.Matzas ir kiti tikisi, kad kažkas panašaus galėtų vykti ir Lietuvoje.
„Lietuvoje nieko panašaus nėra. Bet to muziejaus specialistai jau konsultuoja, ir man teko kalbėtis su vienu iš jų. Yra daug susidomėjusių savanorių, kurie padėtų savo kompetencijomis, savo pinigais, savo kelionėmis. Reikia tik juos priimti, pasiruošti, netingėti įsileisti“, – sakė Ž.Bieliauskas.
Iniciatoriai ketina siūlyti Liaudies buities muziejui skirti vietos Rumšiškių rekonstrukcijai, tačiau, pasak Ž.Bieliausko, miestelis gali būti atkurtas ir ne muziejaus teritorijoje, o kažkur netoliese – iniciatoriai atviri visoms galimybėms.
„Miestelis gali neatitikti dabartinio muziejaus koncepcijos, nes ji rodo iš visos Lietuvos suvežtą autentiką – tikrus kluonus, klėtis. Čia reikėtų pagal dokumentus, nuotraukas iš naujo atkurti tą miestelį. Yra ir dar aibė visokių klausimų – vietos, archeologinių, istorinių tyrimų, piniginių dalykų“, – sakė Ž.Bieliauskas.
Visgi senosios Rumšiškės, jo teigimu, yra gana tiksliai dokumentuotos – yra nuotraukų, egzistuoja seni planai, dokumentai. „Valdovų rūmus pastatė turėdami daug mažiau autentiškos medžiagos“, – sakė jis.
Pirmadienį Liaudies buities muziejuje vyks susitikimas, kurio metu vyks iniciatyvos svarstymas. Jame dalyvaus projekto iniciatoriai, Liaudies buities muziejaus direktorė, JAV ambasados atstovai, Kultūros ministerijos atstovai, Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovai, Vilniaus universiteto mokslininkai, tikimasi sulaukti ir Seimo narių.
Susidomėjo ir žymus archeologas
Projektu, sakė Ž.Bieliauskas, ypatingai susidomėjo ir pasaulyje garsus Hartfordo universiteto istorijos daktaras, archeologas dr. Richardas Freundas.
Jis Lietuvoje vadovauja Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrimams, tiria kitas Lietuvoje žydų istorijai svarbias vietas. R.Freundas užsiima neinvazine archeologija – įvairias istorines vietas tiria pasitelkdamas modernias technologijas, leidžiančias matyti kiaurai žemę ar pastatų sienas. Tai leidžia matyti, kas yra po žeme ir kur tiksliai reikia kasti, kad rastum reikalingą objektą.
R.Freundas su komanda pirmadienį taip pat atvyks į Rumšiškes, kur, pasak Ž.Bieliausko, ne tik dalyvaus susitikime, bet ir apžiūrės vietą, kad kitąmet jo komanda galėtų nerti į Kauno marias. Tada jie, naudodamiesi moderniausia archeologine įranga, įvertins, kas po vandeniu dar liko iš senųjų Rumšiškių – pamatų, kapinių ir t. t.
„Rumšiškių atveju daktaras Freundas mato galimybę įpinti asmeninę istoriją. Vienas iš narų bus Rumšiškėse gyvenusio žmogaus proanūkis, kuris po vandeniu tarsi ieškos ryšio su savo proseneliu, prosenelio kapo“, – pasakojo Ž.Bieliauskas.
Anot Ž.Bieliausko, jei projektas vystytųsi sėkmingai ir paaiškėtų, kad po vandeniu miestelio liekanos išliko, būtų netgi galimybė krante pastatyti aukštos raiškos ekranus, kurie transliuotų vaizdą iš po vandens. Po vandeniu esančius dronus valdymo pultais valdyti galėtų kiekvienas norintis, taip pamatydamas norimą vietą.
Projekto iniciatorių teigimu, įgyvendinta ši idėja ne tik aktualizuotų dalį mažai atspindėtos Lietuvos istorijos, bet ir padidintų turistų srautus į Liaudies buities muziejų, garsintų šalies vardą pasaulyje.
Ž.Bieliauskas akcentuoja, kad lėšas projekto finansavimui rinkti imasi patys iniciatoriai – iš Lietuvos pusės tikimasi tik dalykinės, teisinės, informacinės ir panašios pagalbos.
„Kažkas turi sutvarkyti teisinę bazę, reglamentuoti, padėti su archyvais, nuotraukomis ir dokumentais. Neprašome pinigų, finansavimo, bet prašome priimti. Amerikiečiai juk negali savo noru atvažiuoti ir pradėti nei iš šio, nei iš to statyti miestelio“, – sakė Ž.Bieliauskas.
„Lietuvos atstovai turėtų ne parodyti tokį biurokratinį nerangumą, kad mums nepriklauso nieko daryti, kas jie čia tokie ir ko jie nori, bet būti atviri tokiems pasiūlymams. Nes jie ateina su geriausiais norais, geriausiais ketinimais, įamžinti atmintį, padėti Lietuvai atkurti vieną tipinį miestelį“, – pridūrė jis.
