Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2011 04 22

Kauno miesto centre – kaimo romantika

Ant stalo kompiuteris, už lango – mašinų jūra, o kiemelyje kudakuoja vištos, mekena ožiai ir baubia karvės: smulkių miesto ūkių savininkais tampa ne vargani pensininkai, o aukštąjį išsilavinimą turintys kauniečiai. Ant jų Velykų stalo puikuosis produktai tikrai be jokių „E“.
E.Vaičiūnienės ožkos laigo Žaliakalnio šlaituose.
E.Vaičiūnienės ožkos laigo Žaliakalnio šlaituose. / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Kauną galima vadinti labai dideliu kaimu, ir anaiptol ne niekinama prasme. Vargu ar yra kitas Lietuvos didmiestis, kuriame valstietiškos šaknys būtų tokios gajos. Prestižinio Žaliakalnio gyventojams nebūtini elektroniniai žadintuvai  –  iš lovos juos išverčia gaidžių giesmės, o Aleksote skamba karvių chorai.

Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (KMVMVT) duomenimis,  miesto teritorijoje auginami 163 ūkinės paskirties gyvuliai, iš jų – 68 galvijai. Tai yra legaliai laikomi gyvuliai, o vištos  „nelegalės“ nuosavų namų kieme net nesuskaičiuotos.

Ryškūs kaimo akcentai Kaune išliko ir todėl, kad ekonominio pakilimo laikais miestas plėtėsi į pakraščius, „prarydamas“ priemiesčių sodybas, kurių gyventojai jokiu būdu nenorėjo atsisakyti ūkiško gyvenimo būdo.

Ūkių individualiose miestiečių valdose krizės metais iš esmės nepadaugėjo, todėl vargu ar galima manyti, jog vilkti valstietiškų vargų jungą miesteičiai ryžosi spiriami skurdo. Kai kurie „15min” kalbinti miesto ūkininkai tvirtino jau ketinę parduoti karves ir išpjauti vištas, tačiau nuo šio žingsnio sulaikė  žinios apie neva sveikatai žalingais priedais prifarširuotus pramoninius maisto produktus.

„Aš parduotuvėje nusiperku tik duonos ir batono. Geriu naminį pieną, mano vištelių sudėtus kiaušinius valgau, jokie „„E“ man nebaisūs“, – didžiavosi mažo ūkelio Liepalingių gatvėje šeimininkas Vytautas Katkevičius.

Žaliakalnyje sustojo laikas

Romantiškųjų kaimo žymių daugiausia yra kairiajame Nemuno krante – Aleksoto, Panemunės pakraščiuose. Tačiau įdomiausias yra Žaliakalnis, presitižinis Kauno rajonas. Tiksliau, jo dalis – ant šlaitų, tarp Savanorių prospekto ir Jonavos gatvės įsikūrę kvartalai.

Po juos galima būtų vedžioti turistus ir parodyti laiko syvuose užkonservuotus tarpukario Kauno „brazilkos“ vaizdus. Tarp prašmatnių namų stūkso į pasakų raganų namelius panašūs medinukai, kiemuose kudakuoja vištos.

Ožkos išgydė depresiją

Ant šlaito tarsi pakibusio Elvyros Vaičiūnienės namelio kieme, mažame tvartelyje, gyvena ožka ir trys ožiukai.

Buvusiai muzikos mokytojai E.Vaičiūnienei ožkos grąžino pedagoginės veiklos metais sugadintą sveikatą. Anksčiau ji gerdavo daug tablečių, o dabar 67 metų moters vaistinėlėje – tik maisto papildas širdžiai stiprinti.

„Užtenka pabūti šalia ožkos, nuovargį ir depresiją kaip ranka nuima. Nuo šių gyvulėlių sklinda labai gera energija. Ožkos piene yra net vėžį gydyti padedančių medžiagų“,  – tikino E.Vaičiūnienė.

Jos kiemas primena senovinį kaimo vienkiemį, o namuose stovi modernus televizorius ir nešiojamas kompiuteris. Pro langą, slėnio apačioje matyti transporto arterijomis zujantys automobiliai.

Parsivežė net iš Maskvos

E.Vaičiūnienė ožkoms paaukojo pedagogės karjerą, paliko mokyklą nelaukdama, kol bus oficialiai išlydėta į pensiją. Auginti ožkas ji nusprendė sovietmečiu, kai Lietuvoje šių gyvulių beveik nebuvo.

Pirmąją ožkelę ji atsigabeno net iš Maskvos traukiniu, palydovei mirktelėjusi, neva veža šuniuką ir įbrukusi jai pinigų. Iš Kauno geležinkelio stoties į namus Žaliakalnyje mekenantį pirkinį moteris parsivežė taksi.

E.Vaičiūnienės kieme laksto ne tik ožkos, bet ir būrelis vištų. Vienos jų, pilkos dedeklės kiaušinių prieš Velykas net nereikės dažyti – višta juos padeda blyškiai žydros spalvos.

Ožkų augintoja mano, kad pensininkai per daug dejuoja dėl skurdžių pensijų negalvodami, kaip prie jų prisidurti.

„Suprantu, kad ne visi pagyvenę miestiečiai turi nuosavus namus ir gali laikyti gyvulius. Tuomet tegul važiuoja į kaimą, tik norint ir ten turėti duonos kąsnį, reikia daug dirbti, o ne dulkes nuo baldų šluostyti“, – teigė E.Vaičiūnienė.

Ganyklos – oro uoste

Tačiau didelių ūkių mieste laikyti neįmanoma, tad ir didelių turtų jų savininkai nesusikrauna. E.Vaičiūnienė sakė, jo litrą ožkos pieno galima parduoti už tris keturis litus, bet, jos žodžiais tariant, vargingiesiems kauniečiams tai per brangu, o turtingieji puikuojasi, perka tik parduotuvėse.

Miesto ūkininkams svarbiausia gauti pigaus pašaro, o tai nėra paprasta, kai miltai ir kruopos pastaruoju metu žymiai pabrango.

Lengviausiai pašarų randa aleksotiškiai. Jie džiaugiasi, kad  valdžia nepritarė S.Dariaus ir S.Girėno oro uosto pertvarkos projektui, pagal kurį oreivių nenaudojamoje oro uosto dalyje būtų įrengtas futbolo stadionas ir golfo laukai. Ten vasaromis žolę rupšnoja karvės ir ožkos.

Medikas augina vištas

Buvęs Kauno Kazio Griniaus slaugos ligoninės vyriausiasis gydytojas Česlovas Zvicevičius šių metų vasarį įsigijo penkias vištas ir gaidį.

„O ką daryti, pensija maža, nors vieną kitą kiaušinį gaunu, pirkti nereikia“, – sakė medikas.

Nors vištų nedaug, jos pakankamai dėslios ir kiaušinių Velykoms vyriškiui užteks, nei į parduotuvę, nei į turgų eiti nereikės.

Žaliakalnio medinuko kieme kudakuojantys paukščiai padeda skiepyti meilę žemei ir augančiajai „asfalto vaikų“ kartai. Č.Zvicevičiaus anūkei Eglei ir kaimynų vaikams palesinti vištas ir surinkti kiaušinius yra linksma pramoga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos