Su Petru, kuris, beje, yra žymiosios artistės Hanos Šumilaitės pusbrolis, susitinkame mažytėse raktų dirbtuvėlėse Laisvės alėjoje. Prieš keletą dešimtmečių, tuomet, kai žmonos brolis pasiūlė imtis raktų gamybos verslo, čia viskas ir prasidėjo.
Kurį laiką puikias garažines spynas kūrė Pravieniškių kaliniai. Jų gaminius pardavinėjo net „Senukuose“. Sunkiai įveikiamos spynos – beveik neatrakinamos.
Tarp daugybės ant sienos kabančių raktų – ir tas, kuris atrakindavo Kauno rotušės seifą. Kažkada Petras keitė šio seifo spyną, tad seną, dar 19 a. menantį raktą gavo dovanų prisiminimui. Jam smagu prisiliesti prie kokių autentiškų užraktų. Štai patiko ardyti Kauno geležinkelio stoties keistą seifą.
„Esu dirbęs plytų cecho meistru, pamainos meistru, viršininku. Įmonė galiausiai bankrutavo, tad su svainiu, kuris drožė raktus, ėmėmės savo verslo – įkūrėme „Centrinį raktų servisą“. Tuo metu Kaune veikė, ir dabar tebeveikia, trys raktų dirbtuvės. Po kelerių metų pasiūlėme ir avarinio durų atidarymo paslaugą.
Šiandien priklausome tiek Lietuvos, tiek Europos raktininkų asociacijai, kasmet vykstame į parodas, kur galima susipažinti su naujovėmis. Prieš ketverius metus tokia tarptautinė paroda vyko ir Vilniuje. Vienintelį kartą“, – patikino tris pramonės ir civilinės statybos studijų programos kursus baigęs ir toli nuo savo profesijos pabėgęs pašnekovas.
Spynos „Made in Pravieniškės“
Pirmieji iškvietimai buvo menkas iššūkis: pakliuvusios į Petro rankas, senos rusiškos cilindrinės spynos „pasiduodavo“ per keletą sekundžių. Vėliau užraktai ėmė tobulėti. Šiuo metu Lietuvoje jau galima aptikti ir spynų su pirštų antspaudais (į vieną spyną galima įvesti 99 antspaudus).
„Izraelis – spynų gamintojų lyderis. „Mul-t-lock“ gaminiai – itin kokybiški. Lietuvoje šiuo metu niekas spynų nebegamina. Kurį laiką puikias garažines spynas kūrė Pravieniškių kaliniai. Jų gaminius pardavinėjo net „Senukuose“. Gal prieš metus prekybos centre dar mačiau. Sunkiai įveikiamos spynos – beveik neatrakinamos, su paslaptimi“, – įdomų faktą atskleidė Petras.
Dėl savo retų sugebėjimų jis ne kartą sulaukė vagių pasiūlymų prisidėti įgyvendinant „darbelius“, tačiau išsisukti nuo jų vilionių jam visad pavykdavo.
Pasak Petro, šiais laikais vagys „nebedirba“ kaip anksčiau: spynų atrakinimo meno neišmano nė vienas, tik įsilaužimo meną.
„Jei vagys nusižiūri kokias duris, tai tik geras. Jie veikia kitais metodais nei mes. Mums svarbu išsaugoti spyną, duris, o jiems šito nereikia. Be to, kuo daugiau elektronikos, tuo lengviau įsibrauti į vidų. Užtenka su lagaminėliu tinkamu metu praeiti. Nuskaitai kodus ir viskas“, – technologijų amžiaus minusą įvardijo pašnekovas.
Pasak Petro, šiais laikais vagys „nebedirba“ kaip anksčiau: spynų atrakinimo meno neišmano nė vienas, tik įsilaužimo meną.
Keblios vagių pinklės
Mums besikalbant, suskamba telefonas. Skambinančioji pasiteirauja, ar raktininkas gali pagaminti visraktį. „Ne, negaminam“, – kantriai jai atsako Petras. Tokių prašymų jis sulaukia itin dažnai.
„Nutiko kartą įdomi istorija. Gal prieš ketverius metus. 20 val. vakare išsikvietė mane į Laisvės alėją vyras. Prisistatė komercijos direktoriumi. Paaiškino, kad sargas prisigėrė, o jam reikia medžiagas sukrauti į bendrą įmonės koridorių. Nuo vidinių durų raktus jis neva turintis. Parodė darbo pažymėjimą. Atidariau laukines duris, pakeičiau spynos šerdelę, užrakinau. Jis įsėdo į mašiną ir išvažiavo.
Kitą rytą sulaukiu iškvietimo į tą pačią įmonę. Darbuotojai skundėsi, jog neįeina į vidų. Atvažiavęs paaiškinau, kad vakar jų komercijos direktorius paprašė spyną pakeisti. Išgirdau: „Koks komercijos direktorius? Mes jokio neturim.“ Atidarom duris – telefonų taisykla apvogta.
Paskambinau tuo telefono numeriu, kuriuo man tariamas komercijos direktorius skambino. Atsiliepė picerijos padavėja. Ji paaiškino, kad klientas dieną prieš paprašė paskambinti iš jos telefono. Bet, pasirodo, picerijos darbuotojai tą vyrą gerai pažįsta, nes jis dažnai picas užsisako į namus. Policija jį greitai sulaikė. Narkomanas“, – pasakoti baigė Petras.
Jis prisiminė ir dar vieną nutikimą. Kai moteris paprašė atrakinti garažo duris. Parodė net pastato „bylą“, savo asmens dokumentą – pavardė ant nuosavybės dokumentų atitiko. Po kelių dienų pašnekovas sulaukė policijos skambučio. Pasirodo, teismas skyrybų metu garažą buvo priteisęs vyrui, jis ten susivežė visus daiktus, o buvusi žmona apgaulės būdu tą garažą ėmė ir apšvarino.
Pamirštas seifas, kuriame – vertingos akcijos
Kalba pasisuka apie įdomiausius spynų įveikimo iššūkius, su kokiais Petras yra susidūręs.
„Gal prieš penketą metų „Vilko“ fabriko teritorijoje mėtėsi seifas. Suomis, kuris ten turėjo savo siuvimo cechą, buvo jį atvežęs ir numetęs. Kurį laiką net buvo pamiršęs, kad toks egzistuoja. Vėliau jam prireikė to seifo viduje buvusių akcijų. Tad prisiminė, kur padėjo, ir išsikvietė mane į pagalbą, nes raktų nebeturėjo. Pavargau su spyna kokias 3 val. O tos akcijos tuo metu jau buvo milijonų vertės.
Buvo ir dar viena istorija, susijusi su seifu. Nusipirko vieni butą Kaune, kuriame buvo ir seifas. Ankstesniems savininkams jo nereikėjo, o naujieji sumąstė pažiūrėti, kas viduje. Atvažiavęs atidariau, o ten... vibratorius! – nusijuokė Petras. – Kokiais 1995 m. seifai būdavo pilni pinigų, o dabar – tik popieriukai, bižuterija juose.“
Petras yra sudaręs sutartį su Kauno apskrities policija, tad dažnai skuba į pagalbą pareigūnams.
„Anksčiau policininkai pasitelkdavo kalinius-vagis, jei reikdavo kokią užsikirtusią seifo spyną atrakinti. Dažnai jie patys pameta raktus, stringa areštinės spynos ar reikia atrakinti saugojimo aikštelėje po įvairių įvykių atvarytus automobilius. Pravieniškių senimas išmirė, o jaunimas jau nebe toks gabus, tad galiausiai prireikė oficialaus raktininko“, – paaiškino Petras.
Su policininkais veikti išvien jam tenka gana dažnai. Štai kartą, įtardami, kad atostogaujančių kaimynų bute kažkas vaikšto, policiją iškvietė vieni žmonės. Pareigūnai negalėjo patekti į butą, tad kreipėsi į Petrą. Šis, pažvelgęs į spyną, iš pradžių nieko neįtarė. Pasidarbavęs įleido pareigūnus į vidų, apšniukštinėjo kartu kambarius, bet nieko nerado. Tik vėliau pašnekovas pastebėjo, jog spyna – šviežiai keista. Galiausiai įsibrovėlį jie aptiko pasislėpusį sofoje-lovoje.
„Dažnai jie taip darbuojasi: kad nesukeltų įtarimo, išlaužia spyną, greitai įdeda naują šerdelę, jog nesimatytų skylės, ir sau ramiai darbuojasi, o nutaikę progą, išneša lauk vertybes“, – vagysčių subtilybes atskleidė Petras.
Aptikęs gal 15 lavonų
Ne kartą raktininkui teko atrakinėti duris, už kurių – itin nemalonus radinys. Lavonas. Kaip pats prisipažįsta, dirbant šį darbą jų būta gal penkiolikos.
Ne kartą raktininkui teko atrakinėti duris, už kurių – itin nemalonus radinys. Lavonas. Kaip pats prisipažįsta, dirbant šį darbą jų būta gal penkiolikos.
„Visokių pasitaiko. Ir 3 mėnesius išgulėjusių, ir šviežesnių. Po trijų mėnesių iš žmogaus nieko nelieka – pasileidusi bala. Nežmoniškas kvapas“, – nemalonias patirtis apibūdino Petras.
Pasak jo, Lietuvoje šiuo metu gyvena daug vienišų senų žmonių, tad klientų skaičius sumažėjęs – pensininkai niekur nevaikšto, tad ir raktų neišmėto. Jei anksčiau per dieną Petras sulaukdavo bent penkių iškvietimų, tai dabar sulaukia vos vieno kito. Emigracija.
„Senyvi žmonės mėgsta papasakoti visą istoriją, kaip tuos raktus pametė ar duris užtrenkė. Kartais skambina naktimis kas. Kartais skambina girti. Būna, kad vyrai užrakina girtas žmonas namuose, jog neišeitų. Tos išsikviečia mane, įkalbinėja atidaryti duris. Kartą buvo, jog klientas užėjo padėkoti, kad blogą raktą pagaminome. Grįžo žmona, kai jis su meiluže viduje buvo užsirakinęs. Neužtiko, nes negalėjo nauju raktu durų atrakinti“, – toliau vieną po kitos įdomias istorijas dėliojo Petras.
Dažni jo klientai yra ir medžiotojai. Kviečia, jog seifą, kuriame ginklai, atrakintų. Dažnai bemedžiodami ir mašinų raktus jie miške išmėto.
Paklaustas, ar kada buvo nukentėjęs nuo užpuolikų, Petras ėmė pasakoti kolegos iš Klaipėdos istoriją. Uostamiestyje į iškvietimą atskubėjusį raktininką sumušė taip, jog jis liko neįgalus.
„Man taip nėra nutikę. Nors esu ir pas mafiozų darbavęsis. Bešvęsdami pametė raktus, tad reikėjo spyną pakeisti. Yra man tik įrankių dėžę pavogę. Tikėjosi visraktį, matyt, rasti. Kokia įrankių vertė? Didesnė nei 1 000 eurų. Pavogus dar reikia mokėti tais įrankiais naudotis“, – teigė Petras.
Pagalbos prireikė ir kunigams
Raktininko paslaugų prireikia ir bankininkams. Štai Lietuvos banke pašnekovui teko net pasilypėti ant pinigų maišų. Ne kartą buvo išsikvietęs pagalbon jį ir Vladimiras Romanovas.
„Vienam galingos, itin brangios BMW savininkui darėme naują mašinos raktą. Pametė seną. Užsikūrė jis nauju raktu tą BMW, ateina mažas sūnus su mašinėle: „Tėti, ir aš tokį raktą turiu, kaip tu.“ Rado, kur pametė. Jaunimas štai mėgsta į glaudes mašinos raktus įsidėti ir nuskandinti.
Nors kartą panašiai ir man buvo. Nuvykome su sūnumi prie Veisiejų ežero pažvejoti. Pasidėjome mašinos raktus ant liepto, šis susvyravo ir raktai nuskendo. O sūnui kitą dieną – svarbus koncertas. Tai ką, balandį išsirengiau ir nėriau tris kartus, kol ištraukiau“, – prisipažino Petras.
Pagalbos ranką tiesė jis ir kunigams: Šiluvos bažnyčioje atidarinėjo šoninio altoriaus dalį, kur laikoma ostija. Prireikė, nes pagrindinis altorius buvo remontuojamas.
„Žiemą daugelis mašinose raktus užsitrenkia išlipę apledėjusius langus nusivalyti. Kartą, kai buvo gal –28 šalčio, vienas vyras sustojo autostradoje gamtinių reikalų atlikti. Išlipo su marškiniais ir užtrenkė viduje raktus. Kol atvykau, bėgiojo aplink automobilį, kad nesušaltų“, – nusijuokė Petras.
Kartą jam teko darbuotis ir nedarbo metu: Juodkrantėje atidarinėjo užsitrenkusias vienų poilsiautojų mašinos dureles. Pasitaikė vietoje ir laiku, o įrankiai juk visada kartu su juo. Bent jau vienas koks.
