Ankstyvas antradienio vakaras, jau temsta, tačiau prieš 18 metų įkurtoje kavinėje šalia autostrados Vilnius-Panevėžys keletas staliukų užimta. Taip atrodo „Suzana“, kai užsukome joje pasižvalgyti. Mus pasitinkantys šeimininkai Suzana ir Gračikas Simonianai šypsosi sakydami, kad dabar čia tuščia, o apsilankyti geriau reikėtų vidurdienį. Arba savaitgaliais, kai čia plūsteli žmonės iš Širvintų, Ukmergės ir jų apylinkių ar sustoja važiuojantys pro šalį.
Tam, kad visi jie tilptų, Simonianai planuoja statyti priestatą. Antrajame kavinės aukšte įrengta salė pokyliams, šalia yra ir keli miegamieji, kad po linksmo vakarėlio svečiams nereikėtų skubėti į namus.
„Va, tik virėją surasti sudėtinga, – teigia Suzana, pasakodama, kaip dabartinė jų virėja nusprendė išvažiuoti pas Norvegijoje dirbantį vyrą. – Gal Ukrainoje ko nors ieškosime, ten labai daug armėnų gyvena. Iš Armėnijos sudėtingiau, vizų reikia.“
Iš Armėnijos – po žemės drebėjimo
Paprašyta prisiminti, kaip atsidūrė Lietuvoje, S.Simonian sako čia gyvenanti jau apie 25 metus.
„Po žemės drebėjimo (galingas žemės drebėjimas Armėniją supurtė 1988 m. gruodžio 7 d. – red. past.) mes pradėjome galvoti, kad reikia važiuoti. Vyras mokėsi Latvijoje, atvažiavo atostogų į Armėniją ir tada įvyko žemės drebėjimas. Tada jau mes kartu atvykome į Rygą. Po Rygos – į Vilnių. Draugai čia gyveno, tai ir mes“, – pasakojo Suzana.
Rygoje gimė du vyresnieji poros vaikai, o mažasis, pagrandukas, kaip sako Suzana, kuriam dabar 13 metų, jau Lietuvoje. Moteris juokiasi, kad jau vyresnio amžiaus labai norėjo dar vieno vaiko, nors buvę baimių, jog verslas trukdys daugiau laiko praleisti su juo.
„Mažai matau, namie mažai būnu, ryte išeinu, vakare vėlai grįžtu. Tai va ir į kavinę atsivežu. Tai labai sunkus verslas, nes čia reikia pastoviai būti. Iš karto jaučiasi ta šiluma, kai savininkė yra, aš kažką daugiau pastebiu. Man atostogos ar laisva diena tik tada, kai išvažiuoju iš Lietuvos. O kol aš Lietuvoje, namie negaliu sėdėti, kai čia darbas vyksta“, – šypsena nedingsta nuo S.Simonian lūpų.
Man atostogos ar laisva diena tik tada, kai išvažiuoju iš Lietuvos. O kol aš Lietuvoje, namie negaliu sėdėti, kai čia darbas vyksta.
Per pietus ji sako ir pati nevengianti pasisukinėti virtuvėje ar tarp svečių, padėti darbuotojams, kitu laiku daugiau užsiima buhalterija, administravimu.
Niekada nesimokiusi kulinarijos ir konditerijos gudrybių kokioje nors mokykloje, tačiau Armėnijoje visi moka gaminti, sako Suzana: „Vaikai mato, kaip močiutė gamina, paskui mama, nėra žmogaus, kuris nemoka gaminti, tokio žmogaus Armėnijoje nerastumėte, kad sakytų, jog nemoka šašlyko marinuoti. Vaikas gimsta ir mato, kaip tėvai marinuoja, kas vyksta savaitgaliais. Mano berniukas irgi jau žino, kas į tą marinatą įeina. Iš šono mato.“
Kartu darbuojasi ir jos brolis su žmona. Beje, Simonianų šeimos abu vyresnieji vaikai gyvena Lietuvoje, tačiau tiek sūnus vedė armėnę, tiek dukra ištekėjo už armėno. Tad ir armėnų kalba šeimoje vis dar skamba, nors ir vyresnieji vaikai baigė Lietuvos universitetus, lietuvišką mokyklą Širvintose lanko ir jaunėlis.
Antros kavinės nenori
Šeima ir gyvena Širvintose, vos 5 km nuo kavinės, kažkada net ožką, kiaulę ir viščiukus augino. Bet tai – jau praeitis, dabar Suzana sako ir kavinėje norėtų turėti mažiau darbo, tačiau kol kas apsukų nemažina.
Tokio žmogaus Armėnijoje nerastumėte, kad sakytų, jog nemoka šašlyko marinuoti.
„Man daug kas siūlė atidaryti dar vieną kavinę, bet aš nenoriu, nemėgstu daug darbų vienu metu daryti. Gal jaunystėje būtų buvę kitaip. Anksčiau dar vaikai padėdavo, bet sūnus dabar dirba su medicina susijusį darbą, dukra ištekėjo Kaune. Likome vieni su vyru, sunku. Niekam nelinkėčiau tokio verslo. Kai kažkas sako, kad jauniausiam sūnui reikės tėvų verslą perimti, tai sakau neduok Dieve, geriau ką nors kita“, – įsitikinusi moteris.
Šiuo metu didžiausia problema – rasti gerų darbuotojų. „Tai viena pagrindinių problemų restoranų versle – nėra virėjų. Turime daug draugų, kurie irgi tuo užsiima, tai visi tą patį sako. Ir gerai mokame“, – tikino S.Simonian.
Kas tas geras užmokestis? Anot Suzanos, tikrai ne minimalus, o daugiau, tiesa, kiek – ji nepatikslino. Tačiau iš sostinės prisivilioti kavinei Širvintų rajone būtų sudėtinga, kasdien įveikti po 100 km į darbą ir iš jo tikrai ne kiekvienas ryžtųsi.
Sunku rasti virėją
„Turime labai gerą virėją, išvažiuoja į Norvegiją. Vėl reikia ieškoti. Šitame versle visada reikia būti. Ir parodyti, nes virtuvė specifinė. Mes gaminame ne tik armėniškus patiekalus, kad žmogui tas pats nenusibostų, juk čia autostrada, reikia ir greitai pamaitinti, juk nesėdės ir valandą nelauks. Pas mus per 15-20 minučių gauna šviežiai pagamintą maistą“, – tikino kavinės šeimininkė.
Čia galima rasti ir cepelinų, bulvinių blynų, virtinukų, ir lietuviškų karbonadų. Suzana prisipažįsta, kad be visiems įprastų armėniškų šašlykų (gamina 11-os rūšių), kitų šios šalies patiekalų – dolma (savotiški balandėliai, tik su vynuogių lapais), basturma (vytinta jautiena) ir kt., įprastų lietuviams, norėtų ir daugiau armėniškos egzotikos, tačiau tam būtinas virėjas armėnas.
Tokio paieškas kol kas Simonianai nukėlė ateičiai – dairosi Lietuvoje ir tiki sėkme. Jeigu vis dėlto nepasiseks, tuomet jau suks žvilgsnius į Ukrainą, o galbūt ir gimtąją Armėniją.
Mes gaminame ne tik armėniškus patiekalus, kad žmogui tas pats nenusibostų, juk čia autostrada, reikia ir greitai pamaitinti, juk nesėdės ir valandą nelauks.
O kaip gimė idėja pavadinti kavinę moters vardu? Pasirodo, kaltas vyras – tai jis pasiūlė Suzanos pavadinimą.
„Kai nusprendėme imtis savo verslo, vyras sako: kad žmonės žinotų, jog persikėlėme čia, gal reikia tavo vardo. Gražiai skamba ir lietuviškai, ir armėniškas akcentas. Ilgai negalvojome, čia vyro idėja“, – tikino S.Simonian.
Beje, į gimtinę jie abu jau grįžta tik į svečius – jų gyvenimas dabar yra Lietuvoje, nes bent jau Suzana sako, kad visa jos šeima čia. O kur artimieji, mylimi žmonės, ten ir namai, dar kartą akinančia šypsena blyksteli moteris.