Ši kavinė jau išgyveno du griežtus karantinus. Bet po kiekvieno klientų ateina vis daugiau, tad šią patirtį A.Cibauskas linkęs vertinti tik teigiamai.
Iššūkiai grūdina
„Neseniai buvo dveji, tai jau skaičiuojame trečius metus. Kaip sakau, pirmą raudoną liniją jau peržengėme – sakėme, kad dirbsime dvejus metus. O dabar žiūriu, kad ji praėjo kaip dvi dienos. Ypač karantinai, kurie apsunkino darbą, bet tuo pačiu ir užgrūdino. Pradėti kažkokią veiklą ir tokie atsiradę iššūkiai grūdina ir moko gyventi“, – vos įsibėgėjus veiklai su karantinu susidūręs Audrius skųsti nelinkęs.
Jo teigimu, po gero pusmečio veiklos nutiko „vau“ – kažkas naujo pasaulyje, ko niekada nėra buvę.
„Reikia mokėti prisitaikyti. Bet viskas gerai, džiaugiamės vėl galėdami dirbti“, – šypsosi.
Ši kavinė karantino metu, kai viduje svečių negalėjo priimti, nedirbo.
Anot Audriaus, kavą išsinešti jie galėjo virti, tačiau juk tuo metu žmonėms kartota – neikite į gatvę, būkite namuose: „Nenorėjome skatinti savo socialiniuose tinkluose, dėti reklamos ir kviesti ateiti. Tai būtų nelogiška.
Tai susistabdėme, o vos tik buvo leista prisėsti terasoje, be kaukių mieste vaikščioti, pradėjome vėl dirbti abu kartus. Dabar, kaip sakau, šį pavasarį atsidarėme trečią kartą. Dirbame toliau.“
Klientai pasiilgo
Kavinės šeimininkas neslepia pasitenkinimo, kad jau turi nuolatinių, ištikimų lankytojų, kavos mėgėjų.
Tad vos pasigirsdavo bent užuomina apie galimus karantino reikalavimų atpalaidavimus, iš jų pavasarį plaukdavo klausimai, ar jau dirbs.
„Tai paskatina dirbti. Pasigedo mūsų ir žinai, kad esi laukiamas. Labai smagu dėl žmonių dirbti“, – prisipažįsta.
Audrius – tauragiškis. Kavinę jis sumanė įkurti pats, tėvai panašia veikla neužsiėmė. Baigęs istorijos bakalauro ir regionų valdysenos magistro studijas Klaipėdos universitete.
„Į kavą atvedė šiek tiek ir istorija, nes gilinantis į istoriją ir maisto istoriją, yra labai daug įdomių taškų. Pati kava mane domino per istoriją. Mes Lietuvoje turėjome ganėtinai anksti tą kavą, nes kontaktavome su Osmanų imperija. Ta kultūra kabino.
Į kavą atvedė šiek tiek ir istorija, nes gilinantis į istoriją ir maisto istoriją, yra labai daug įdomių taškų.
Ir kavinės vizija mūsų tokia – stengiamės, kad būtume kitokie. Skaitant kokį Stefaną Cveigą, kaip jie dar iki Antrojo pasaulinio karo Austrijoje sėdėdavo ir gerdavo kavą, kultūringi žmonės, laikraštį ateidavo paskaityti ir taip leisdavo laiką kavinėse. Ir kaip paskui karas viską sumaišė. Tai rodo tą kavos kultūrą, kokia ji buvo stipri jau seniai“, – apie susidomėjimą kava pasakoja Audrius.
Lietuvoje kartais tą kavos kultūrą pajusti lengva, o kartais supranti, kad sovietmetis padarė savo.
Dabar turime daug tinklinių kavinių, vis dėlto jos truputį kitokios nei tokios, nedidelės, neturinčios šimtų ar tūkstančių klonų visame pasaulyje.
Idėja apie jaukų verslą
„Italijoje kavinės labai dažnai yra šeimos verslas – eina iš kartos į kartą. Su tokia idėja ir mes dirbame“, – savo kavinės terasoje kalba Audrius.
Ar lengva Tauragėje, palyginti nedideliame mieste, atrasti savo klientą?
Audrius sako, kad po kiekvieno karantino žmonių ateina vis daugiau.
Dalis – iš smalsumo, kurį laiką žvilgčioja eidami pro šalį, o paskui jau užsuka. Paragauja, o tada grįžta antrą, trečią kartą.
Italijoje kavinės labai dažnai yra šeimos verslas – eina iš kartos į kartą. Su tokia idėja ir mes dirbame.
„Mes labai atsimename ateinančius žmones. Per tuos dvejus metus turime labai daug draugų. Kartais nieko nenudirbi per dieną, nes ateina vienas, pasišneki, tada su antru, trečiu ir t.t., taip ir diena prabėga“, – šypsosi Audrius.
Prieš dvejus metus, vos kavinei atsidarius, čia buvo tikra jaunimo erdvė, prisimena Audrius. Dabar jaunieji tauragiškiai turi savo įkurtą atvirą erdvę, ten, kaip sako, auga.
Bet kavos studijoje lankosi mielai paaugliai, gimnazistai, bet ir suaugusieji. Tai priklauso ir nuo laiko, tarkim, vakarais ateina šeimomis.
„Turėjome tokią nuotrauką, kai čia ant gatvės ar šeši, ar aštuoni vaikiški vežimėliai stovėjo. Yra momentas, kai lėliukai miega, o mamos ateina kavos“, – šypsosi Audrius.
Kavinės širdis – kavos aparatas: „Kaip galėtume būti kavinė, jeigu joje ne kava svarbiausia? Vien žodis tai programuoja.“
Konkurencija šiame mieste irgi didėja, sako Audrius, yra ir tinklinių kavinių, kuriasi ir kitokios.
Įvairus miestas
O pati Tauragė, paprašytas apibūdinti gimtąjį miestą sako Audrius, yra įvairus miestas: „Mes esame pasienio miestas. Daug dalykų, pasakykime, normalūs čia yra. Tokie miestai kaip Tauragė ir Europoje vystėsi, augo, nes čia visada prekyba vyko, izraelitų populiacija visada būdavo didesnė pasienio miestuose. Kontrabanda, kad ir legalus importas, prekyba – visa tai pinigai.
Sovietmečiu Tauragė irgi buvo pramonės centras. Pasakyčiau taip – tai daugiapusis miestas.“
Jeigu reikėtų pravesti ekskursiją, Audrius sako atsižvelgtų į lankytoją – kas jam įdomu. Nes jeigu tai XIX a., tuomet prisimintų Tauragės konvenciją ir Honore de Balzacą, jei pokaris – Tauragė buvo Kęstučio apygardoje, kur kovojo ir Jonas Žemaitis-Vytautas.
Ar neateis toks laikas, kad jis ves tokias ekskursijas, Audrius sako nežinąs – kol kas jis pasinėręs į kavos istoriją.
