Anot jo, visuomenė dar nėra išsinėrusi iš senosios odos, nors jaunoji karta jau žino, kas jai patinka – būtent ji ateityje taps pagrindine televizijos ir radijo vartotoja, pakeisiančia rinką.
– Ar pastebite, kad dalis muzikantų matomi televizijoje, bet jie nekoncertuoja, nerengia turų? Yra ir kita dalis – muzikantai, kurie surenka pilnas koncertų sales, bet jų neišvysi televizijos kanaluose.
– Nors ir sunku prognozuoti, bet manau, kad viskas keisis. Norėčiau tuo tikėti. Pripažinkime, mūsų visuomenė dar nėra visiškai išsivertusi iš senosios odos. Nenoriu, kad nuskambėtų įžeidžiai, bet televizijos žiūrovai – vyresnės kartos žmonės.
Man teko dirbti radijo stočių grupėje, ten gaudavome ir televizijos reitingus. Buvo įdomu stebėti, kaip jie keičiasi. Pavyzdžiui, BTV reitingai visą savaitę būdavo labai žemi, bet kai ateidavo šeštadienis ir laida „Muzikinė kaukė“, kurioje vienas komisijos narių buvo Radžis, reitingai lenkdavo net kitus televizijos kanalus.
– Ar jūs pasitikite reitingais?
– Ne, reitingai mano pasirinkimui neturi jokios įtakos. Mano karta, dabartinė karta ir jaunesni žmonės puikiai žino, kas jiems patinka, ir stebi lietuviškos muzikos pasaulį. Kažkuriuo metu jie taps pagrindiniais televizijos ir radijo vartotojais. Tai gali pakeisi mūsų rinką.
– Ar norėtumėte, kad jūsų dainos pageidautų per „Sveikinimų ratą“?
– Niekada neskirstau, kas turėtų klausytis mano muzikos. Džiaugiuosi, kai į koncertą ateina mano tėvų amžiaus žmonių. Esmė – kad žmogui patinka. O ar tai močiutė, ar jaunas žmogus, man nesvarbu. Kai paleidi muziką, ji nebepriklauso tau.
– Ar esate gavęs siūlymų dalyvauti realybės šou? Ar vengiate TV?
– Esu dalyvavęs – pats nesiregistravau, mane tiesiog sugundė. Gal 2013 m. buvo projektas ,,Romeo ir Džuljeta‘‘. Reikėjo ruošti pasirodymus, o prizas – nugalėję vaikinas ir mergina bus naujos roko operos pagrindiniai aktoriai.
Televizijos nori, kad tu taptum jų žaisliuku.
Tuo metu tai man susuko galvą. Pagalvojau, kad būtų įdomu, bet tame projekte jaučiausi velniškai prastai. Atėjau su viltimi, nes man nupiešė vaizdinį, kad bus profesionalu, bus dirbama su režisieriais, choreografais ir pan.
Bet buvo toks pajautimas, kad ten viskas surežisuota, visi žino savo vaidmenis, viskas sudėliota. Televizijos nori, kad tu taptum jų žaisliuku. Ten jokio skirtumo, kaip tu jautiesi, jie tavo stumdo. Vienu metu man paliepė prieš kameras apsiauti aukštakulnius. Nematau čia didelės bėdos, bet paklausiau – o kodėl. Jie sako – šiaip sau.
Nemėgstu daryti dalykų šiaip sau. Jei man duotas personažas, vaidmuo, viskas gerai, bet ne šiaip sau. Pasakiau ne, ir mane išmetė. Aš džiaugiausi, kad nepasidaviau tam. Televizijos man nereikėjo taip, kad daryčiau bet ką, ką man lieptų, kad lankstyčiausi. Paskui sulaukiau ir kelių žinomų žmonių palaikymo.
– Ar galėtumėte Andriui Mamontovui pasakyti, kad, tarkim, paskutinis jo albumas silpnas ir jums nepatiko?
– Aš jam pasakiau, kad man dvi dainos iš to albumo patiko. Man keista, kad žmonės ar muzikos pasaulio atstovai, ar gerbėjai, ar kritikai, labai greitai linkę vertinti – tarkim, šis albumas yra visiškas mėšlas. Aš pats kuriu ir negaliu vertinti kito žmogaus kūrybos kaip mėšlo.
– Ar turi atspirties tašką? Pavyzdžiui, buvo kažkoks, tavo nuomone, kokybiškas albumas, pagal kurį vertini kitus – ar atsiranda pasikartojimų, tos pačios temos, lyrinės banalybės, ar tobulėjama, einama į kitą pusę. Sunku spręsti apie naują kūrėją, bet galiu drąsiai pasakyti, kad man visai nepatiko atgimusi „Antis“, nors, kai augau, tai buvo viena mylimiausių grupių.
– Manau, kad „Antis“ be sovietmečio nėra „Antis“. Kol Lietuvoje buvo sovietinis režimas, „Antis“ turėjo didelį vaidmenį, savo muzika rodė protestą. Tuo metu tai buvo svarbu, visoms grupėms tas laikas labai tiko. Kaip „Fojė“ fanas, aš galiu vaikščioti po senamiestį, klausytis dainų ir atrodo, kad kiekvienoje sienoje girdžiu tą skambesį.
– „Karma“ išleido du albumus ir mirė. Kaip ji atsirado ir kodėl taip staiga perdegė?
– Kai man buvo 16 metų, klausiau daug visokios muzikos ir pajutau, kad tai mane traukia. Tuo metu nemokėjau groti gitara, nieko nežinojau. Bet, kai pasiėmiau gitarą, išmokau groti ir iš karto pradėjau kurti savo dainas. Kažkaip baigėsi mokykla, subūriau muzikantus, aš kurdavau dainas, išleidome kelis albumus. Kaip čia pasakius, nei didelių barnių nebuvo, nei pykčių, tiesiog mūsų grupės, kaip vieneto, nebebuvo, mes negyvenome vieno gyvenimo.
– Sunkiai, bet galiu pasakyti kelias grupes, išlaikiusias nekintančią sudėtį.
– Man pavyzdys visada buvo mano bičiuliai „Deeper Upper“. Jie nuo pat pradžių, nuo kokių 2010–2011 m., iki dabar tos pačios sudėties. Jie kartu kuria, leidžia laiką kartu, švenčia kartu, eina į miestą kartu, aplink juos buriasi jų kompanija, jie yra vienis.
Su „Karma“ nebebuvome vienis, aš buvau paliktas pozicijoje, kai turiu sugalvoti visas idėjas, o jos gali būti laisvai atmetamos. Jei atmeta, tai niekas neduoda alternatyvos, todėl turiu sugalvoti iš naujo, kad visiems viskas tiktų. Nuo to kažkiek pavargau ir čia nebuvo kažkokio pykčio. Žmonės išeidavo iš grupės, ieškodavome naujų.
Tie, kurie buvo, įniko į savo gyvenimą, ir tai normalu. Įsivertinau, kad tik vienas aš tuo degu. Man daug kas sakė, kad pasilikčiau pavadinimą ir gal tai būtų buvęs komerciškai protingas sprendimas. Bet jaučiau, kad negaliu to pasisavinti, nes grupė „Karma“ per tuos šešerius metus buvo daug žmonių – gal 15 ar 16.
– Grupės veikla nutrūko, tad savo vardu išleidote albumą „Per pusę“. Koks jis?
– Visos dainos albume pasakoja tam tikrą santykį. Pavyzdžiui, daina „Per pusę“ – apie mano asmeninį santykį su geru bičiuliu. Tai mano monologas jam – ką noriu pasakyti, kai jam sunku. Daina „Jūsų akys“ – istorijos perspektyva iš mano pusės. Tai daina Holokausto tema.
– Jūsų dainoms reikia vidinio konflikto?
– Turi būti santykis su kuo nors. Kiekviena daina yra apie santykį, kuris yra tarp žmonių, su visuomene, su savimi. Todėl albumas ir vadinasi „Per pusę“, nes santykyje randame kažkurią savo pusę.
– Tapote pagrindiniu vieno festivalio organizatorių. Kaip manote, ar festivalių Lietuvoje ne per daug?
– Festivaliai – vieta, kur susiburia daugybė žmonių dėl skirtingų priežasčių. Ten jie atsipalaiduoja, klausosi muzikos. Tam tikrų festivalių publika gali pasiklausyti ir paskaitų, dalyvauti dirbtuvėse. Tai puikus būdas aktyviai praleisti savaitgalį ir pamatyti labai daug.
– Nemanote, kad festivalius ištiks krizė?
– Linkėčiau, kad neištiktų, kaip atsitiko vienam festivaliui. Jo reputacija dabar kybo ant plauko. Didžiausia problema Lietuvoje yra tai, kad gerų grupių, galinčių pritraukti didelį žmonių skaičių, nėra tiek daug.
– Ar Lietuvos muzikantai brangūs?
– Taip, kartais net neadekvačiai.
– Kiek kainuoja grupės pasirodymas festivalyje?
– Tai priklauso nuo atlikėjų populiarumo ir pan. Jei atlikėjas vidutinio populiarumo, koncertas kainuoja apie 2–3 tūkst. eurų. Tačiau tai ne taisyklė. Atlikėjams svarbu teisingai save įvertinti.
– Tai reiškia, kad festivalio biudžetas siekia šimtus tūkstančių eurų?
– Ne, nebent dešimtis. Biudžetas skirstomas ne tik atlikėjams, bet ir scenos darbams, apšvietimui, garsui, apsaugai, nuomos punktams, tvarkymui, savanorių maitinimui. Reikia pasirūpinti daugybe dalykų. Tačiau kiek tenka bendrauti su festivalių organizatoriais, jie linkę mokėti atlikėjams.
