Šiuo metu A.Bujanauskienės sveikata yra pablogėjusi. 15min moteris prisipažino, nebegalinti dėl vandentiekio įvedimo kovoti viena. Anot jos, niekas nesuminkština nei „Kėdainių vandenų“ vadovų, nei savivaldybės atstovų širdžių.
15min susisiekus su „Kėdainių vandenų“ direktoriaus pavaduotoju Robertu Lukoševičiumi, galima buvo suprasti, kad Aureliją ir jos bėdas jis puikiai žino, tačiau ši tema jam nebuvo maloni.
15min susisiekus su „Kėdainių vandenų“ direktoriaus pavaduotoju Robertu Lukoševičiumi, galima buvo suprasti, kad Aureliją ir jos bėdas jis puikiai žino, tačiau ši tema jam nebuvo maloni.
„Ji pradėjo reikšti pretenzijas savivaldybei, mums, priešgaisrinei apsaugai. Aš nesuprantu, ko ji nori. Visi kalti. Paprasčiausiai ji ieško būdų, kas jai padarytų viską už dyką“, – teigė R.Lukoševičius.
Tačiau pati Aurelija neigia tai, jog nori visko už dyką ir sako, kad yra pasirengusi susimokėti.
„Aš tiesiog noriu, kad man paaiškintų punktais, kur kreiptis ir kur eiti, per tokius jų varinėjimus nebegaliu atsikelti iš lovos. Aš pasirengusi mokėti pinigus“, – tikino moteris.
Administracijos direktorius nepasiekiamas
Deja, su Kėdainių savivaldybės administracijos direktoriumi Ovidijumi Kačiuliu 15min susisiekti nepavyko. Jo sekretorė, paskambinus pirmą kartą, teigė, kad administracijos direktorius yra susitikime. Paskambinus nurodytu metu antrą kartą, ji pareiškė, kad direktorius vis dar susitikime, vėliau – kad jis išvykęs. Galiausiai sekretorė informavo, kad direktorius šiuo metu užsiėmęs ir situacijos nekomentuos.
Tai galimai patvirtina ir A.Bujanauskienės žodžius, kad jai taip pat nepavyksta susisiekti ir pasikalbėti su administracijos direktoriumi.
Pradingusi ir atsiradusi sutartis
Pokalbio su „Kėdainių vandenų“ atstovu metu išryškėjo tam tikri įdomūs faktai. Pavaduotojas tikino, kad gaisre žuvusi Aurelijos mama neturėjo sutarties su „Kėdainių vandenimis“. Jis pats ieškojęs ir neradęs jokių dokumentų, susijusių su šia moterimi.
Dėl šios kurioziškos situacijos pakalbinta Aurelija tikino, kad jos mama mokėjusi už vandenį, neturėjusi jokių skolų.
„Kaip jie gali šitaip kalbėti? Tikriausiai nebeturi, ką atsakyti. Kaip gali būti, kad žmogus mokėjo, turėjo vandenį, o sutarties nebuvo? Tai jau pažeidimas iš jų pusės“, – stebėjosi moteris.
Praėjus pusvalandžiui, R.Lukoševičius perskambino ir patikslino, kad sutartis visgi buvo: rado ją pas įmonės darbuotoją. Tačiau norint, kad vanduo būtų tiekiamas, anot jo, Aurelija turi pasirašyti sutartį savo vardu. Taip pat ji turi pasamdyti asmenis, kurie pravestų naują vamzdyną. Tuomet vanduo būtų tiekiamas.
Įsivesti vandenį gali kainuoti tūkstančius
Pasidomėjus, kiek tai galėtų kainuoti, „Kėdainių vandenų“ direktoriaus pavaduotojas įvardijo kelių šimtų eurų sumą. Vėliau šią sumą jis padvigubino. Tad taip ir liko neaišku. Reikalinga ne tik nusamdyti privačius asmenis, bet ir parengti projektus, gauti leidimus, kad galėtų būti vykdomi darbai.
Tiesa, „Kėdainių vandenų“ atstovas neužsiminė, kad norint nutiesti naują vamzdyną, reikalinga atkasti valstybinę žemę. Pasidomėjus dėl šios situacijos, direktoriaus pavaduotojas atskleidė, kad gali būti ir taip, jog ten yra asfaltuota danga, tad už jos išardymą ir atnaujinimą reikės mokėti papildomus pinigus. Be to, nėra aišku, ar reikės ardyti asfaltuotą dalį, nes tiksliai nežinoma, kur yra vamzdyno prijungimas.
„Šie vamzdynai vesti prieš penkiasdešimt metų, reikia kasti ir žiūrėti“, – paaiškino R.Lukoševičius.
Aurelija nesulaiko ašarų
„Aš dar pernai kreipiausi į „Kėdainių vandenis“, savivaldybę. Buvau siuntinėjama iš vieno kabineto į kitą. Niekas normaliai man nepaaiškino, ką daryti. Vėliau apskritai pradėjo ignoruoti skambučius. Nebežinau, ką daryti. Mano sveikata pašlijusi, aš visiškai viena likau po mamos mirties“, – tikino Aurelija.
Dėl valstybinėje žemėje esančio vamzdyno po asfaltuota dalimi Aurelija sako sužinojusi tik iš privataus darbininko.
„Niekas iš „Kėdainių vandenų“ man neatsakinėjo į klausimus. Jie atsisako padėti. Negaliu patikėti, kaip jie gali šitaip elgtis su žmogumi po tokios nelaimės. Atrodo, kad jie šaiposi iš manęs ir mano situacijos. Pateikti prašymai kažkur dingsta, aš esu išvadinama konfliktiška, o tiesiog noriu, kad po gaisro galėčiau vėl naudotis vandeniu“, – 15min portalui skundėsi moteris.
Šiuo metu ji bando tiestis po gaisro: tvarkosi aplinką, pradeda statytis namuką. Aurelijai gėda iš kaimynų kaskart prašyti vandens.
„Jie, aišku, supranta, bet jaučiuosi labai blogai, negaliu taip gyventi“, – emocijas sunkiai tramdė moteris.
Gaisras atėmė ne tik namą, bet ir mamą
Aurelija buvo labai artima su savo a.a. mama, kuri 40 metų pradirbo mokykloje, buvo gerbiama moteris. Tokia netektis Aurelijai buvo labai skaudi.
„Šį namą statė mano senelis, savo rankomis, čia gyveno mano mama. Kaimynai sako, kad ji dar šaukėsi pagalbos, tačiau niekas nesiryžo eiti į vidų. Jūs neįsivaizduojate, kaip man sunku apie tai kalbėti. Dar bandė mamą gaivinti, tačiau po pusvalandžio jau buvo konstatuota mirtis“, – pravirko moteris.
Kiekvieną daiktą iš sudegusio namo Aurelija kartu su darbininkais rinko išlikusius daiktus. Į sąvartyną buvo išvežta daugybė atliekų. Moteris džiaugiasi, kad bent pavyko išsaugoti nuotraukų albumus, kurie jos mamai buvo labai brangūs.
Savivaldybė pasirūpino, kad gyventoja gautų daiktų į sąvartyną gabenimo paslaugą. Bet vėlgi, tik iš sąvartyno darbininkų Aurelija sužinojo, kad sąvartyno paslaugas savivaldybė taip pat gali apmokėti.
„Man žmogus pasakė, kad už toną šiukšlių aš turėsiu mokėti 60 eurų. Patarė kreiptis į savivaldybę. Ar jūs įsivaizduojate, kaip aš, netekusi mamos, diena iš dienos tvarkydama gaisro suniokotą namą, turėjau bėgioti pirmyn atgal per kabinetus. Tie žmonės neturi žmogiškumo. Kodėl jie iškart man negalėjo to pasiūlyti?“, – besigraudindama pokalbį su 15min retoriniu klausimu užbaigė moteris.
15min primena, kad gaisras Kėdainių rajone, Dotnuvos miestelyje, kilo 2017 metų sausį.
