15min pokalbis su E.Vaškevičiene – apie situaciją Kėdainių ligoninėje, vietos politikų požiūrį ir sovietmečio jausmą, kuris aplanko įžengus į šią gydymo įstaigą.
– Beveik metai, kai dirbate Kėdainiuose. Pati esate jonavietė, tad kokie keliai jus atvedė į Kėdainius?
– Dalyvavau konkurse ir netikėtai jį laimėjau. Apie konkursą buvo įvairių kalbų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad, mano nuomone, jis buvo skaidrus. Aš labai ilgai svarsčiau, ar dalyvauti antrame konkurso etape, kai sėkmingai praėjau pirmąjį. Svarsčiau, ar man to reikia?
Tačiau nutariau dalyvauti ir taip sudaryti konkurenciją kitam kandidatui, kuris, tikėjau, kad ir laimės. Nutiko taip, kad laimėjau aš. Man buvo šokas. Kelio atgal nebebuvo.
Pati nesu medikė, tačiau turiu administracinio, vadovaujamo darbo patirties dirbant su šeimos gydytojais, su psichiatrais.
-
Teismas atmetė „Diaverum klinikos“ ieškinį dėl patalpų Kėdainių ligoninėje nuomos konkurso
-
Kėdainių ligoninės direktorė E.Vaškevičienė: „Užjaučiu žuvusios pacientės artimuosius“
-
Priedus medikams pervedė, tačiau dabar juos atsiims atgal
-
Kėdainių ligoninės direktorė Edita Vaškevičienė iš darbo išeina dėl politikų: „Bestuburiai“
-
Kuriozas Kėdainiuose: sūpynės pakabintos, bet vaikai jų nepasiekia
– Kai pirmą kartą įžengiau į Kėdainių ligoninę, buvo sunku patikėti, kad Lietuvoje dar yra tokių vietų. Čia viskas tiesiog pasenę.
– Taip, pasijunti kaip grįžęs bent trisdešimtmečiu atgal. Aš taip pat keistai pasijutau, kai pirmą darbo dieną pamačiau savo kabinetą, administraciją. O netrukus supratau, kad liūdniausias dalykas Kėdainių ligoninėje nėra sienos ar seni baldai. Sienos ir yra tik sienos. Liūdniausia, kad čia yra likęs sovietinis žmonių požiūris. Žinoma, tikrai ne visų.
Bet man buvo keista, nes tokį požiūrį pajutau ir iš jaunų žmonių. Atrodytų, iš kur, juk jauni specialistai turėtų būti kitokie, šiuolaikiniai. Galvoju, kad gal tie, kurie čia dirba jau daug metų, jį perdavė – savo elgesiu, savo pavyzdžiu.
– Kuo jis pasireiškia?
– Nuostatomis, kad kam reikia stengtis, kam dirbti? Kai pačią pirmą dieną atėjau į darbą, man naujieji kolegos pasakė, kad po kelių valandų galiu važiuoti namo, nes ką čia veikti? Žmonės iš tiesų taip dirbdavo, nuo pietų darbe jau nebūdavo kai kurių gydytojų.
Sovietiniais laikais „valdiškai“ gyveno visi, o Kėdainių ligoninėje dar ir dabar vis bandoma gyventi „valdiškai“.
Netrukus supratau, kodėl pas kai kuriuos specialistus tokios didelės eilės – kelis mėnesius į priekį. Eilės čia buvo formuojamos dirbtinai, nes jei gydytojas nedirba viso privalomo laiko, natūralu, kad jis nespėja priimti pacientų. Jei jo nėra darbe – nėra ir talonėlių.
Dabar tokių eilių jau nebėra, išskyrus pas kardiologą ir kelis kitus specialistus. Kardiologo – dar vieno specialisto – mums labai trūksta. Tačiau tai problema ne tik Kėdainiuose, o visoje Lietuvoje.
– Jums pačiai buvo nuostaba, susidūrus su tokiu žmonių požiūriu į darbą?
– Žinoma, kad taip. Manau, kad mano požiūris į darbą yra teisingas. Darbo valandas reikia išdirbti ir užsidirbti atlyginimą, o ne į darbą ateiti, jame pabūti ir pavargti nuo to, kad buvai.
Gydytojų, kitų specialistų darbo iki šiol niekas nekontroliavo. Ir aš juos suprantu – kam dirbti ir stengtis, jei niekam nerūpi tavo darbas ir kiek pacientų priimsi? Tu – kaip specialistas – darbdaviui nesi įdomus.
Visiškai normalu ir tai, kad jei žmonės taip dirba 30 metų, o tu paprašai jų dirbti kitaip, darbui skirti visas privalomas valandas – jie piktinasi. Darbo tvarką nustatau ne aš, o Darbo kodeksas. Aš tik prašau jo laikytis. Tačiau dėl to iš kai kurių žmonių sulaukiau didelio pasipriešinimo.
Buvau apkaltina, kad užsiimu mobingu. Tačiau ar prašymas dirbti savo darbą ir laikytis darbo tvarkos yra mobingas?
