Pastarąsias dvi savaites rajono miškuose – tikra grybautojų „apgultis“. Visi jie ieško baravykų arba raudonviršių, o tiems, kuriems sekasi labiau, į namus juos tempia net ne po kelias dešimtis, o šimtais.
Patikrintos vietos
Kėdainietė Gintarė Brazauskienė juokiasi sakydama, jog kartu su vyru ji serga grybautojų liga ir metai iš metų prasidėjus grybų sezonui vos tik atranda laisvą valandėlę tuoj pat skuba į miškus.
„Kiekvienais metais domimės, kokiose apylinkėse grybai pradeda dygti pirmiausia, o kai jų atsiranda ir Kėdainių apylinkėse, skubame patikrinti.
Esame patikrinę kelias vietas, tad dažniausiai jose ir grybaujame. Važiuojame į Svilių mišką, netoli Jakšių kaimo arba į vyro gimtinę. Metai iš metų grybaujame tik Kėdainių rajone, tačiau šiemet vyrą vis raginu nuvykti ir kur nors toliau“, – pasakoja G.Brazauskienė.
Labiausiai vertina baravykus
Pašnekovė sako, jog jų šeima, kaip ir daugelis kitų, labiausiai vertina baravykus, tačiau po pasivaikščiojimų miške krepšyje visuomet puikuojasi ir vienas kitas lepšis, raudonviršiai ar guotės. Na, o vėlyvą rudenį – ir kelmučiai.
„Grybauti labai mėgstame, o štai su valgymu – kiti reikalai. Aš tai valgau, o, va, vyras grybais mėgaujasi tik rudenį, todėl dažniausiai šios rudens gėrybės sutvarkomos ir keliauja į šaldiklį. Išskyrus, žinoma, baravykus. Šiuos grybus visuomet džiovinu. Na, o galiausiai daugelis šaldytų ir džiovintų šių miško gėrybių iškeliauja draugams į užsienį. Sau pasiliekame labai mažai. Tik tiek, kad užtektų švenčių stalui“, – šypsosi G.Brazauskienė.
Pernai – 600 baravykų
Paprastai grybauti Gintarė su vyru važiuoja dviese, tačiau kartkartėmis jųdviejų kompaniją papildo kaimynai arba artimieji.
„Niekada neslepiu, kokiose vietose grybaujame. Anokia čia paslaptis… Grybų užteks visiems“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, jog šią savaitę po kelių valandų pasivaikščiojimo miške Brazauskų laimikis – 88 baravykai. O štai pernai po vieno grybavimo namo šeimyna parsinešė beveik 600 rudagalvių. Tąsyk juos tvarkyti baigė beveik paryčiais.
Tiesa, nors toks baravykų skaičius išties džiugina, tačiau, G.Brazauskienės teigimu, šiemet metai grybautojams vis tiek gana prasti, mat rastų baravykų kotuose dažniausiai jau būna apsigyvendinusios kirmėlaitės.
„Nesukirmijusios dažniau būna tik baravykų kepurės“, – pastebi pašnekovė.
Pasidomėjus, kas vėliau tokius grybų kiekius tvarko, moteris juokiasi ir pirštu rodo į save.
Paprastai grybauti Gintarė su vyru važiuoja dviese, tačiau kartkartėmis jųdviejų kompaniją papildo kaimynai arba artimieji.
„Net jei vyras ir siūlosi į pagalbą, aš neleidžiu. Visuomet grybus tvarkau pati, nes tik tuomet esu tikra, jog jie sutvarkyti taip, kaip reikia“, – šypsosi pašnekovė.
„Bijai vilko – neik į mišką“
„O ar erkių nebijote, Gintare?“ – klausiu.
„Kad jos manęs nepuola. Visada vos grįžusi iš miško lendu po dušu, o vėliau dar ir apsižiūriu.
Tiesa, šiemet vieną radau galvoje, bet tuoj pat ištraukiau. Jei baiminsiuosi erkių, tuomet ir grybavimo malonumais pasidžiaugti negalėsiu“, – šypteli pašnekovė.
