Dienraštis „Kauno diena“ šeštadienį publikuoja interviu su Drąsiaus Kedžio seserim, teisėja N.Venckiene, neseniai grįžusia iš Londono. pateikiame interviu fragmentą.
– Kokia nuotaika po kelionės į Londoną, iš kurio ką tik grįžote su vyru Aidu ir abiem vaikais – dešimtmečiu savo sūnumi ir penkiamete brolio dukra?
– Gera buvo kelionė. Vaikams patiko. Apsistojome pas mano draugę, vykome į ekskursijas. Mūsų sūnus Karolis jau matęs užsienio, o Drąsiaus mergaitei tai buvo pirmoji gyvenime kelionė į svetimą šalį. Ji atrodė laiminga. Kai visi ėjome gatve, pamačiau, kaip į mus rodo. Ten daug lietuvių. Atpažino. Dabar mus atpažįsta.
– Populiarumas, ar ne?
– Net didžiausiam priešui nelinkėčiau tokio populiarumo. Šitokia kaina.
– Ar jus atpažįsta ir Lietuvoje? Sakykime, kai nueinate kur nors pavalgyti.
– Parduotuvėje mačiau, kad į mane žiūri. Net pakalbino viena moteris, palinkėjo stiprybės. O šiaip dabar mes niekur neišeiname. Sudėtinga dėl apsaugos. Jie turėtų pranešti, suderinti ir taip toliau.
– Tie vyrai – dieną naktį jūsų namuose?
– Taip. Keičiasi pamainos, bet visada budi du vyrai. Aš nelabai suprantu, nuo ko mus saugo, todėl prašysiu, kad tą apsaugą mums panaikintų. Bet kol kas gyvename visi kartu.
– Kaip jaučiasi jūsų brolio dukra?
– Kaip vaikas... Piešia, čiauška, žiūri filmukus. Į darželį dabar ji neina, o aš nėjau į darbą. Buvome kartu.
– Ar ji suvokia, kas vyksta? Ar klausinėja, kur mama, tėtis?
– Po to, kai parsivežėme mergaitę iš Vaiko raidos centro, ji nė karto nepaklausė apie mamą. O apie tėtį jai pasakėme, kad jis išvažiavęs. Nežinau, gal mergaitė ką nors nujaučia, gal kur nors prisiklausė, nors mes niekada prie jos apie tuos dalykus nekalbame, neleidžiame žiūrėti televizoriaus. Nusukame kalbą, įjungiame vaizdo grotuvą su filmuku. Bet vieną kartą ji nei iš šio, nei iš to ištarė: „Mano tėvelis turbūt jau negyvas.“ Mes: „Na, ką tu čia išsigalvoji...“ Ji daugiau apie tai nekalbėjo.
– O kaip jai paaiškinote, kodėl namuose budi apsaugininkai?
– Ji pati išmąstė, esą tie dėdės čia tam, kad saugotų ją, nes ją gali vėl pagrobti. Mergaitė įsitikinusi, kad kai ją iš darželio paėmė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba ir išvežė į Vaiko raidos centrą, ji buvo pavogta. Jos manymu, dabar ją dėl to ir saugo.
– Ar galite papasakoti apie tame pačiame centre surengtą įtariamųjų atpažinimo procedūrą? Kai, kalbama, mergaitei buvo parodytos visiškai neatpažįstamos Andriaus Ūso ir Jono Furmanavičiaus nuotraukos?
– Negaliu apie tai pasakoti. Aš ir mano vyras turėjome pasirašyti pasižadėjimą, draudžiantį kalbėti apie tyrimą. Bet po tos atpažinimo procedūros nusviro rankos. Tai buvo kažkoks pasityčiojimas. Ir daugiau apie ikiteisminį tyrimą oficialiai mes nežinome nieko. Medžiagos mums nerodo. Su ja, kaip supratau, supažindinamas tik A.Ūsas. Aš nežinau, kas daroma toje pedofilijos byloje. Žinau tik, kas nebuvo padaryta ir turbūt nedaroma ir dabar.
– Kas konkrečiai?
– Ar kas nors domėjosi kelionėmis į Tailandą, Honkongą, dar kažkur? Mes girdėjome, kad jie mėgo tokias grupines keliones – A.Ūsas, J.Furmanavičius, dar vienas ar pora vyrų. Bet mes negalime gauti informacijos iš užsienio oro uostų. Kodėl bylą tiriantys pareigūnai to nedaro? Kodėl nepasitelkia Interpolo, Europolo? Juk daug kas paaiškėtų. Kodėl nebuvo paržiūrėtos telefonų išklotinės? Kodėl reikėjo laukti šešis mėnesius, kol telekomunikacijų bendrovės jų nebesaugos? Galbūt ta informacija dubliuojama ir saugoma ilgiau nei pusmetį. Bet ar kas tikrino? Mes šaukėme, prašėme – surenkite atpažinimą. Juk tai – pirmas veiksmas tiriant tokią bylą. Parodai vaikui: šitas žmogus taip darė su tavim ar ne tas? Gavai pareiškimą ir tikrink. Ir karto. Vežk į tą butą, kurį nurodo vaikas, į viešbutį. Vaikas papasakos, galbūt dar rasi kažkokių pėdsakų. Bet kai pralauki metus... Man atrodo, kad viskas daroma tam, kad nebūtų surinkta įrodymų ir byla nepasiektų teismo.
– Šį mėnesį sukanka šios bylos metinės. Ir šiomis dienomis imta reikalauti, kad jums būtų panaikintas teisėjos imunitetas, nes padėjote broliui rašyti oficialius prašymus ir skundus. Ar tai tiesa?
– Ar aš pažeidžiau įstatymą? Padėdama nukentėjusiajam – savo broliui? O kas draudžia padėti nukentėjusiajam, net jei jis – tavo šeimos narys? Įstatymas tikrai nedraudžia. Žinoma, kad aš padėjau, žinoma, kad padėjo ir mano vyras, kuris yra geras, kvalifikuotas advokatas. Ar gydytojas negali gydyti savo šeimos nario?
Visa tai vyksta todėl, kad mes susidūrėme su pačiais baisiausiais. Su tokia jėga, prieš kurią visi daktariniai, agurkiniai ar pomidoriniai – juokas. Bet mes netylėsime. Aš pasirengusi kovoti iki galo. Suprantate, jau nebeturiu ko prarasti. Kas baisesnio gali atsitikti mano gyvenime? Gal tik vaiko mirtis. O visa kita man jau nebus baisiau, nei yra. Todėl, jei reikės, bus Strasbūras, bus mergaitės ekspertizė, kurią atliks Europos psichiatrai ir teismo ekspertai.
– Kaip vertinate savo brolio filmuotą medžiagą?
– Vienas teisininkas man pasakė: tai, ką paviešino tavo brolis, filmuodamas savo dukrą, yra pornografinis filmas. Aš galiu pasakyti tiek – tai ne pornografinis filmas, tai tik labai nuskriausto vaiko pasakojimas. Drąsius dukrą klausinėjo labai nemokšiškai, jis nesugebėjo, buvo per daug sukrėstas, per daug tiesmukas. Aš girdėjau kitokį mergaitės pasakojimą. Ne vieną. Ir tie pasakojimai, kai ji kalbėjo niekieno nekamantinėjama, netardoma, buvo žymiai šiurpesni. Tai, kas nufilmuota, yra gal tik 20-oji dalis to, ką pasakojo mergaitė. Ją rafinuotais būdais seksualiai išnaudojo visiškai moraliai sugedę ir ištvirkę vyrai. Daugybę kartų. Tai galėjo tęstis apie dvejus metus. Nė vienas pasaulio vaikas tokių dalykų nesugalvos, nesufantazuos.
– Bet galbūt vaiką galima primokyti? Kad jis kartotų, pasakotų tai, ko reikia, pavyzdžiui, tėčiui. Ar tetai.
– Kiek žinau, A.Ūsas turi panašaus amžiaus dukrą. Tegu padaro eksperimentą – tegu primoko ją pasakoti kažką panašaus, ką kalba Drąsiaus dukra. Tada pamatysime, ar tai yra įmanoma. Labai norėčiau, kad jis padarytų tokį eksperimentą.
Visas interviu dienraštyje „Kauno diena“.
