„Kažkada labai seniai dirbau vokiečių kompanijos keleiviniame kelte. Jie padarė atrakciją keleiviams – Naujųjų metų sutikimą plaukiančiame laive. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Jūra buvo gana audringa. Buvo prikviesta šokėjų, jos pradėjo labai blogai jaustis... Fejerverkų visiškai nesimatė dėl rūko.
Tie Naujieji metai buvo visai nekokie ir įgulai – jūroje atsakomybė didesnė: intensyvus eismas, nes tie laivai, kurie tiesiog plaukia iš uosto į uostą, negali imti ir sustoti per Naujuosius metus“, – pasakojo Ž.Gineitis.
Keltai dažniausia stovi uoste
AB „DFDS Seaways“ kelto „Victoria Seaways“, plaukiojančio linija Klaipėda-Karlshamnas (Švedija) kelto kapitonui Ž.Gineičiui iš dalies pasisekė – šiemet Kalėdas ir Naujuosius metus galės švęsti ramiai. Mat jis jau atidirbo savo mėnesį (šios bendrovės laivuose įgulos keičiamos kas mėnesį), trečiadienį baigė savo reisą, kuris nebuvo lengvas. „Jeigu vienus metus pasisekė man, tai kitais metais pasiseks kitam kapitonui ir kitai įgulai. Bet mes nemanome, kad esame nuskriausti“, – sako pokalbininkas.
Dažniausia „DFDS Seaways“ keltai per pačias Kalėdas ar Naujuosius metus stovi Klaipėdos uoste. Paprastai visi keleiviai būna jau nuplaukę tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Įgulos, kurias sudaro 35-40 ir daugiau narių, žinoma, laivuose budi, bet jeigu kapitonas geraširdis, klaipėdiečiai parbėga namo nors valandai kitai pasėdėti prie Kūčių stalo.
„Laivas nėra kalėjimas, tad žmonės, atlikę savo darbus, yra išleidžiami namo, tik, žinoma, ne tie, kurie budi“, – sakė kapitonas.
Pasak jo, nors laivai stovės uoste, tai nereiškia, kad įgulos nedirbs. Tai puiki galimybė, kai nėra keleivių ir neplaukiama, ką nors pasiremontuoti, susitvarkyti.
Užpuolė ciklonai ir tikrintojai
Ž.Gineitis sako, kad kapitonai būna „pririšti“ ne prie laivų, o prie linijos. Mat jie išsilaiko egzaminus, kad galėtų plaukti be locmano į Klaipėdos, Karlshamno ar Kylio (Vokietija) uostus.
„Tie, kurie plaukiame į Švediją, egzaminus laikome anglų kalba, o tie, kurie į Kylį – vokiečių kalba. Mat šiame uoste laivyba intensyvesnė, yra Kylio kanalas, jungiantis Baltijos jūrą su Šiaurės. Jame plaukioja daug mažų laivelių, kuriuose nekalbama angliškai“, – aiškino kapitonas.
Laivai linijose dėl įvairių priežasčių būna keičiami. Ž.Gineitis per šiuos metus dirbo trijuose laivuose.
Jis pasakojo, kad pastarasis reisas prieš Kalėdas buvo gana sudėtingas. „Labai užsitęsė iš Atlanto vienas po kito atėję ciklonai ir susijungę į vieną. Dvi savaites stipriai pūtė. Be to, švedų ir lietuvių komisija stebėjo mano įgulos darbą laivui plaukiant. Norėjo įsitikinti, ar ji pasirengusi ekstremalioms situacijoms per štormus, ar gerai tvirtiname krovinius. Ne visi mūsų klientai supranta, kad automobiliuose reikia turėti tvirtinimo taškus, nes atviroje jūroje siaučiant audrai kroviniui pasislinkus kyla labai daug problemų. Labai džiaugiuosi savo įgulos darbu, nes negavome iš komisijos jokių pastabų. Esu jai labai dėkingas už tokią didelę kalėdinę dovaną“, – sakė kapitonas.
„Laivas nėra kalėjimas, tad žmonės, atlikę savo darbus, yra išleidžiami namo, tik, žinoma, ne tie, kurie budi“, – sakė kapitonas.
Didelė problema – rūkaliai
Kai prasideda prieškalėdinis ir priešnaujametis keleivių antplūdis, kuris tęsiasi ir po švenčių, paprastai bendrovė į darbą priima papildomai darbuotojų.
„Labai daug svetur dirbančių žmonių grįžta į Lietuvą švęsti, kiekvienais metais keltai būna perpildyti. Ir prieš Velykas tas pats. Tai būna mums labai sunkus laikotarpis, nes daugelis jų, patekę į keltą, nori atsipalaiduoti. Todėl turi būti daugiau ne tik keleivius aptarnaujančio personalo, t.y. virėjų, padavėjų, tvarkytojų, bet ir apsaugininkų. Kad ir kaip gaila, kai kurie mūsų lietuvaičiai grįžta agresyviai nusiteikę, o mes privalome užtikrinti tokią tvarką, kad kiti keleiviai jaustųsi saugūs“, – pasakojo Ž.Gineitis.
Pasak kapitono, nors laive yra specialiai rūkyti pritaikytos saugios vietos, kabo didžiuliai metro ilgio ir pločio plakatai, kad draudžiama rūkyti, žmonėms į tai nusispjauti. „Jie nemąsto apie gresiantį pavojų, meta nuorūkas per bortą, o vėjas jas įpučia ant denio. Gaisro, kurį sukelia būtent keleiviai, tikimybė labai didelė.
Jeigu pastebime įpūstą nuorūką, nenurimstame tol, kol jos nesurandame. Keliame visus jūrininkus, kurie turėtų ilsėtis. O, neduok Dieve, prasidėjus gaisrui, tuojau pat kaltinama įgula. Aš būčiau už tai, kad keltuose būtų griežtai draudžiama rūkyti. Būna, kad rūkoma netgi kajutėse uždengus daviklius, kad nesuveiktų. Štai kaip elgiasi išgėrę žmonės. Deja, kai kurių lietuvaičių kultūra dar tokia. Vasarą, kai pradeda keliauti šeimos, visai kitas vaizdas keltuose, o kai iš darbo grįžta paprasti darbininkai, mums katastrofa. Ir agresyvus elgesys, ir sukeliamos muštynės. Gerai, kad tai tik vienetiniai atvejai, o ne nuolatinis reiškinys“, – pasakojo Ž.Gineitis.
Jūros liga, o turi šypsotis
Kapitonas džiaugiasi, kad kai jis po mėnesio darys kitą reisą, Lietuvoje šventes sutikusieji tautiečiai jau bus išplaukę į darbus. Įgulos nariai prie tokių keleivių jau yra pripratę ir nebe taip įsižeidžia dėl bereikalingų priekabių ieškojimo.
„Džiaugiuosi, kad mano įgulos nariai susitvardo ir nereaguoja agresija į agresiją, bando žmogų nuraminti. Daug tenka dirbti su apsaugininkais, aiškinti, kad jie turi atsirasti tik tada, kai yra reikalingi. Tas mūsų darbas neturi būti matomas.
Bet kuriuo atveju keleivis yra svečias laive. Bet supraskite, kokia įgulos būklė, jeigu laivą dvi savaites daužo audros, išsimiegoti sudėtinga. Negana to, tu turi dirbti ir privalai šypsotis. O kai kurie įgulos nariai, nors ir daug jau plaukioję, irgi suserga jūros liga, bet savo darbą privalo padaryti. Mes esame laive, tai uždara erdvė atviroje jūroje, pasikliauti galime tik savimi, nes iš kranto pagalba gali būti dėl tų pačių oro sąlygų ne iš karto pasiekiama“, – kalbėjo Ž.Gineitis.
Audros dabar kitokios
Kapitonas Ž.Gineitis sako, kad audros pastaraisiais metais yra kitokios – gūsingos, vėjas nuo 8 m/s gali sukilti iki 26 m/s ir vėl susilpnėti. Tokio audrų užsitęsimo, kaip buvo per pastarąjį jo reisą, seniai nėra buvę. Galbūt tai sąlygoja klimato kaita. „Nepasakyčiau, kad audros buvo katastrofiškai didelės, dėl ko kartais keltai užsilaiko. Nepamenu, kad šiemet laivai būtų neišplaukę iš uosto, užsilaikymų buvo. Tokių dalykų, kad vėjas nuo minimalaus kiltų iki maksimalaus, anksčiau nebūdavo. Audros anksčiau būdavo „tvarkingesnės“.
Kapitonas sako, kad šiemet keliaujančiųjų tikrai padaugėjo, ir ypač vasarą. Buvo labai daug keliaujančiųjų su automobiliais šeimomis. „Mes įsigijome dvigubai daugiau gelbėjimosi liemenių vaikams, nes vežame labai daug šeimų. Tai rodo, kad žmonės laivuose jaučiasi gerai ir renkasi juos kaip saugią transporto priemonę ir netgi kaip tam tikrą atrakciją – juk plaukiame jūra“, – pasakojo Ž.Gineitis.
Kalbėdamiesi su kapitonu, kuris pats labai myli šunis, sužinojome, kad ir keliaujančių gyvūnų padaugėjo. Netgi iškilo menka problemėlė – reikėjo padidinti kajučių šunims skaičių. Jiems reikalingos specialios kajutės, kuriose būtų ne kiliminė danga, o lengvai valoma danga. Ž. Gineitis sakė, kad laivuose, kurie remontuojami, jau didinamas šunų kajučių skaičius. Beje, šunis galima palikti ir automobiliuose, tik jų langai turi būti praverti, kad vasarą jiems nebūtų karšta, dar įjungiama papildoma ventiliacija, tad šuniukai taip plaukia tą vieną naktį iki Karlshamno.
Ž.Gineičiui Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti laive teko ne kartą. Kai jis dar nedirbo laivuose, plaukiojančiuose iš Klaipėdos, Naujuosius teko sutikti ir Anglijos, ir Graikijos uostuose stovinčiuose laivuose. „Tik kartą pasitaikė plaukti. Laivuose per šventes ruošiama geresnė vakarienė, virėjai padaro tortus. Stalas atrodo šventiškai, bet jokio alkoholio nebūna. Tokia DFDS kompanijos politika. Savo įgulos nariams sakau: „Turbūt nė vienas iš jūsų nenorėtų plaukti su įgula, kuri iš vakaro būtų galingai šventųsi ir sakytų: „Mes šiek tiek blogai jaučiamės, bet jus vis tiek nuvešime“, – juokėsi kapitonas.
„Makarovietis“
Ž.Gineitis į jūrą plaukia nuo 1994 metų. 6 metus mokėsi valstybinėje Sankt Peterburgo jūrų akademijoje (generolo S. O. Makarovo aukštoji inžinerinė jūreivystės mokykla). Kai buvo jau trečiame kurse, Lietuvoje paskelbė nepriklausomybę. Ta akademija buvo prestižinė. Joje dirbo žmonės, lankęsi užsienio šalyse, savo srities profesoriai. Vadinamoji „makarovka“ daug dirbo su tarptautiniais projektais.
„Akademijoje nepajaučiau jokio atstūmimo, kad Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos. Joje mokėsi žmonės ir iš Latvijos, ir iš Estijos. Dar sovietiniais laikais pas mus vykdavo tokie „baltikumai“, kai susirinkdavo trijų šalių atstovai ir žygiuodavo miesto gatvėmis su savo vėliavomis. Pirmas „baltikumas“ vyko 1988 m., kai aš dar buvau pirmo kurso studentas. Sankt Peterburgo gyventojai nežinojo, kieno tos vėliavos. Eina kažkokie, vėliavomis mojuoja, gal kokie futbolo fanai. O pas mus net kajutėse, kuriose gyvenome, kabėdavo Lietuvos vėliava ir Vasario 16-oji visada būdavo švenčiama“, – pasakojo Ž.Gineitis.
Ten, Sankt Peterburge, Ž.Gineitis sutiko ir savo žmoną, su kuria kartu gyvena iki šiol, tame mieste, kuriame žmonės vienas už kitą kovojo, labai pakeitė savo mąstyseną.
Baigęs mokslus, jis 12 metų išdirbo pas vokiečius ir po Baltijos jūrą plaukiojo su vieninteliu keltu „Petersburg“. Jis kursavo maršrutu Klaipėda-Zasnicas, Klaipėda-Karlshamnas, Klaipėda-Rostokas, Liepoja-Karlshamnas, Ventspilis-Ninashamnas (Švedija). Paskutinį kartą laivą buvo išsinuomojusi kompanija „Scanline“, bet paskui kontraktas buvo nutrauktas, o laivas parduotas rusams.
Tame laive tapti kapitonu Ž.Gineičiui buvo neįmanoma, nes pagal Vokietijos taisykles aukščiausias pozicijas laive gali užimti tik vokiečiai. Kompanijoje „DFDS Seaways“ jis dirba jau 10 metų, 8 iš jų eina kapitono pareigas.
Ž.Gineitis – klaipėdietis. Nuo pirmos klasės kartu su tėvais persikraustė į Palangą. Palanga ir Sankt Peterburgas – gerokai skirtingi miestai, tad baigęs mokslus apsigyveno Klaipėdoje.
