Šeštadienis, pusė 8 ryto. Kalveliai, kur įsikūrusi Kenos geležinkelio stotis, vis dar miega, tačiau stotyje verda gyvenimas – pasieniečiai perka kavą iš aparato, zuja po stotį ir laukia atvykstančio traukinio iš Maskvos.
Iš viso per parą važiuoja keturi-šeši tokie traukiniai.
Šis traukinys, vykstantis į Kaliningradą, kaip ir kiekvienas kitas toks tranzitinis traukinys, čia daro „techninį sustojimą“, kurio metu pasieniečiai tikrina keliaujančiųjų dokumentus, tvirtina prie traukinio specialų GPS įtaisą, kad būtų galima sekti jo kelionę per Lietuvą, taip pat pakeičiamas ir lokomotyvas.
Tačiau ne kiekvienas žino, kad šioje geležinkelio stotyje galima išlipti – kaip ir Kybartuose. Tačiau tą žinantiems ir reikalingus dokumentus turintiems rusams kelionė į Europą ir visą likusį pasaulį pasidaro gerokai lengvesnė.
Maždaug 10 minučių iki aštuonių horizonte pasirodo traukinys, jis lėtai artėja prie stoties. Galiausiai sustoja, o per traukinio vagonų langus matyti pamažu daugėjant iš miego besikeliančių ir besirąžančių žmonių.
Atkabinamas lokomotyvas ir privežamas „lietuviškas“, tuo metu prie traukinio primontuojamas ir jo stebėjimo prietaisas, o keletas pasieniečių įlipa į traukinį patikrinti keleivių dokumentų.
Po poros dešimčių minučių iš traukinio pradeda lipti pirmieji keleiviai, kurių dokumentus pasieniečiai, stebint policijai, patikrina ir perone.
Keletą jų pakalbinome geležinkelio stoties salėje ir išėjus iš stoties. Visi jie laisvai kalbėjo angliškai ir keliavo ne tik į Vakarų Europą, bet ir JAV.
