Šią savaitę apie savo pasitraukimą iš pareigų ir apskritai iš prokuratūros pranešė Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis. Tiesa, prieš tai pareiškęs, kad daro tai ne savo noru, o neturėdamas kitos išeities, nematydamas jokių galimybių tęsti tarnybos, nes jaučia spaudimą bei nesutinka su tuo, kad generalinis prokuroras nepripažįsta jo laimėto konkurso į regiono vadovo postą.
Generalinis prokuroras neskyrė K. Betingio, laimėjusio konkursą antrą kadenciją vadovauti Kauno apygardos prokuratūrai, pranešęs, kad turi tokią teisę ir pasiūlęs K. Betingiui pačiam pasiprašyti į žemesnes pareigas, nes kitaip bus iš viso atleistas.
Ir tai ne pirmas toks prokuroras – laimėjęs konkursą, bet Dariaus Valio nepaskirtas į pareigas. Apie kišeniniu prezidentės prokuroru laikomą D. Valį ir jo prokuratūros reformą, veiklos metodus, kadrų politiką ir dėl to esą prastėjantį prokurorų darbą kalbama jau senokai. Regis, prezidentės globojamu generaliniu prokuroru nepatenkinti ir dabartinai valdantieji.
Apie prokuratūroje susidariusią situaciją – „Savaitės“ interviu su 30 metų prokuratūroje išdirbusiu Kęstučiu Betingiu.
– Pone prokurore, kodėl Jūsų taip nemėgsta generalinis prokuroras?
– Na, aš negalėčiau pasakyti, kad nemėgsta, gal čia švelniai pasakyta. Kasdienėje veikloje jaučiasi toks nenoras bendrauti, kartu spręsti problemas ir aiškintis mano nuomonę, kaip galbūt reikėtų organizuoti darbą prokuratūroje, konkrečioje netgi – Kauno apygardos teritorijoje.
Galiu šiandien pasakyti, kad mes bendraujame elektroniniu paštu. Kodėl taip yra? Todėl, kad seniai deklaruoju savo aiškią nuostatą, turiu nemažai patirties, matau, kaip pertvarkyti darbą, kaip organizuoti geriau, kaip turėtų prokuratūra dirbti.
Šiandien ji yra pavirtusi kibernetine sistema, o žmonių interesai, rūpesčiai, problemos, pagaliau baudžiamosios bylos, kuriose yra žmonių likimai, yra antrame plane atsidūrę. Visi dalykai, kurie vyksta, yra visiškai sujaukti, ir ne ta kryptimi nueita.
Pirmiausia yra pamiršta, kad dirba gyvi žmonės, ir lėšos pamirštos. Tam, kad būtų galima pertvarkyti [darbą], reikia skirti tinkamas lėšas. Šiuo atveju pertvarkos daromos, mažėja žmonių, dirbančių pareigūnų, o tyrimų daugėja.
– Bet ar Jums kas nors – tas pats generalinis prokuroras ar jo aplinkos žmonės – kaip nors pareiškė priekaištus, dėl ko Jūs esate netinkamas, ką Jūs blogai darote?
Galiu kategoriškai pasakyti – nė karto. Niekada nebuvo jokių užuominų, kad blogai dirbu ir būtų kokių priekaištų dėl konkrečių darbų. Atvirkščiai, komisijos, kurių išvados yra pateikiamos – tiek atrankos, tiek atestacinė komisija, kuri vertino 5 metų laikotarpį – darbą išimtinai teigiamai įvertino, plius dar pasiūlė generaliniam prokurorui skirti paskatinimą. Tai apie kokius priekaištus galima kalbėti darbe? Ir iš tikrųjų aš niekada negirdėjau tokių priekaištų.
– Aš noriu prisiminti dar vieną istoriją su kitu prokuroru – Algimantu Kliunka. Jūs pamenate tą istoriją, kai jis buvo apkaltintas neblaivus sukėlęs skandalą, paskui paaiškėjo, kad to skandalo kaip ir nebuvo. Kaip ten bebūtų, prokuroro A. Kliunkos nebeliko prokuratūroje. Ar Jums tas nepasirodė keista, gal Jūs ką daugiau žinote? Ar galima įžvelgti, kad ir šitas prokuroras buvo neparankus?
– Ne tik Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro A. Kliunkos atžvilgiu tokia akcija buvo. Buvo daugybė kitų žinomų atvejų – pradėta akcija arba, tiksliau, [sudarytas] nepageidaujamų prokurorų sąrašas, kurie vienokia ar kitokia forma turi būti išguiti iš prokuratūros.
Prisimenant A. Kliunkos atvejį, tą dieną buvo jo gimtadienis prieš tą įvykį, ir paskambinęs telefonu, aš jį pasveikinau, tai prokuroras su tokiu nusivylimu akcentavo, kad ne tik man yra problemų darbe, ne tik aš esu nepageidaujamas, bet ir jį jau kurį laiką įkalbinėja ir tiesiog verčia pasiprašyti pačiam išeiti iš tarnybos, kad jis atsisakytų darbo ir pan.
Jis tiesiog buvo prislėgtas, apimtas profesinės nevilties – atidavė tiek metų ir profesionaliai dirbo, o staiga jam sakoma: eik iš sistemos. Ne prašoma, o eik iš sistemos ir galvok, ką toliau daryti.
– Čia mes dabar kalbam apie dabartinį generalinį prokurorą, o aš noriu prisiminti tą atvejį, kai dar buvo laikinasis, ir tuomet Jūs irgi buvote pažemintas pareigose, bet teismas sugrąžino Jus į tas pareigas. Tas tuometinis generalinis prokuroras – tai buvo prokuroras R. Petrauskas – sakė, kad Jus pažemino pareigose, nes norėjo nuraminti minią. Tai taip išeitų, kad pas mus tokia prokuratūra, tokia tvarka, kad pareigūnai yra atleidžiami ar pažeminami pareigose tam, kad būtų įtinkama miniai. Tai vadinasi tos bėdos prasidėjo jau seniau?
– Noriu pasakyti, kad tikrai tai yra prasidėję seniau. Prokuroras valstybėje, jeigu tikrąja to žodžio prasme, yra žmogaus teisių, piliečių ir pagaliau valstybės interesų gynėjas. Šiuo atveju ką mes turim? Nuolaidžiavimus, lankstymusis į kažkokią pusę, vykdymą neaiškios politikos ir labai aštrų prokurorų persekiojimą procesinėje veikloje, kas apskritai nepriimtina teisinėje valstybėje. Šiuo atveju yra peržengiamos ribos, manyčiau, ne tik baudžiamajame procese, bet ir prokuratūros darbo organizavimo procese, kai kurios ribos nesuderinamos su prokuratūros statusu.
Prokuratūra šiandien yra ne ta institucija, ji valstybėje galėtų turėti žymiai svarbesnį vaidmenį. Deja, mūsų prokuratūros sistemoje to nėra, jau nekalbu, kad policijoje, saugume, kitose institucijose... Šitose institucijose tvirtos teisinės pozicijos šiandien nėra. Tikrų, rimtų vadovų, kurie vykdytų ne užsakomąsias akcijas, bet vykdytų savo funkcijas, deja, šiandien lieka vis mažiau.
– Bet kai Jūs minite visas šitas institucijas, tai aš pradedu galvoti, kad jos yra pavaldžios tiesiogiai vienam asmeniui.
– Taip.
– Tai Jūs norite pasakyti, kad prezidentė gana aktyviai kišasi į šitų institucijų veiklą?
– Aš negalėčiau pasakyti, kad prezidentė tiesiogiai kišasi į šitų institucijų veiklą, bet yra pakankamai didžiulis aparatas, kuris vienokiu ar kitokiu pretekstu, galbūt net nežinant tiems pareigūnams, kuriems jie yra pavaldūs, kišasi į įvairius procesus, suorganizuoja darbus, suorganizuoja paskyrimus, atrankas pareigūnų, pagaliau, įvairius procesinės veiklos, asmeninio gyvenimo ir t.t. patikrinimus. Tokių požymių yra ir, deja, jų daugėja. Tai yra labai liūdna.
– O kiek šiandien savarankiškas yra generalinis prokuroras? Kodėl netyla kalbos, kad jis yra kišeninis, ar tame yra tiesos?
– Aš pirmiausia norėčiau pasakyti, kad generalinis prokuroras yra atėjęs iš toli. Jo matymas valstybėje, kalbėkime apie prokuratūros sistemą, teisinę sistemą, buvo ir liko siauras. Ir, pasinaudojant šituo matymu, galima generaliniam prokurorui daryti įvairią įtaką, sukuriant įvairiausias sąmokslo teorijas, sukuriant nepasitikėjimo šleifą apie atskirus pareigūnus, kurių didžiausia dalis yra kvalifikuočiausi, skaidriausi ir nuoširdžiausi specialistai, norintys dirbti savo darbą.
– Kitaip sakant, įtakos darymas šitam prokurorui visiškai neatmestinas?
– Aš manyčiau, kad tokia galimybė yra.
