Kaip skelbia savivaldybės vykdomo projekto „Globali Tauragė“ svetainė, Tauragės savivaldybė jau turi 14 garbės ambasadorių Danijoje, Švedijoje, Gruzijoje, JAV, Šveicarijoje, Belgijoje, Australijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Garbės ambasadorių misija – skleisti gerąją žinią apie savo gimtąjį miestą, padėti rasti investuotojų, konsultuoti, teikti idėjas savo regionui, burti kuo platesnę globalių tauragiškių bendruomenę užsienyje ir apskritai pasaulyje garsinti savo gimtąjį kraštą. Pasak kadenciją baigiančio mero Sigito Mičiulio, savivaldybės tikslas – garbės ambasadorių turėti kiekvienoje pasaulio šalyje.
Kunigas Egidijus Arnašius kovo pabaigoje lankėsi Tauragėje, kur Švč. Trejybės bažnyčioje aukojo šv. Mišias. Parapijos klebonas Marius Venskus viešai socialiniame tinkle tuomet pasidžiaugė, kad jam labai svarbi tokia draugiška tarnystė Dievui ir bendras dalijimasis tikėjimu, viltimi bei Kristaus meile kartu su tautiečiais. Kunigas E.Arnašius – dažnas svečias Tauragėje.
Airijoje leidžiamas lietuvių laikraštis „Lietuvis“ pernai publikavo interviu su kunigu E.Arnašiumi. „Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapeliono, kunigo Egidijaus Arnašiaus, pristatyti Airijos lietuviams nereikia – dauguma tautiečių reguliariai eina į jo sekmadienines, Šv. Andriejaus bažnyčioje, Dubline, aukojamas mišias, kiti užsuka susitarti dėl vedybų ar krikštynų apeigų, dar kiti sunkią minutę ieško jo pagalbos, yra ir tokių, kurie pažįsta mūsų kunigą iš daugybės renginių, kuriuose jis ne tik pats dalyvauja, bet yra ir ne vieną renginį suorganizavęs ar pasiūlęs kokią originalią idėją“, – rašo „Lietuvis“.
Šiame interviu E.Arnašius atskleidė ir nelinksmas savo mintis apie emigracijos mastus: „Pastebiu nemažėjantį išeivijos iš Lietuvos srautą. Tai kelia susirūpinimą dėl Lietuvos ateities. Žmonės, lankantys lietuviškas šv. Mišias Dubline ir, apskritai, Airijoje, visada daugmaž tie patys, bet matau ir naujų veidų. Skaudžiausia matyti atvykstančias vienišas mamas su mažais vaikais, siekiančias svetimoje šalyje pradėti naują gyvenimą. Tada susimąstau, kodėl Lietuvoje, kurioje nevyksta nei karas, nėra ir stichinių nelaimių, visiems vis tiek neužtenka vietos po saule.“