Ričardas – iš Šiaulių kilęs vyras. Danijoje jis gyvena jau devynerius metus ir beveik visus juos praleido kiaulių fermoje. Tiesa, į Daniją lietuvis atvyko dirbti ne fermoje, o statybose, tačiau visai netikėtai tapo kiaulių žinovu.
Iš pradžių jis fermoje buvo paprastas, gyvuliais besirūpinantis darbuotojas. Vėliau – vadovas, kuriam paklūsta ne tik darbuotojai, kurių dauguma – lietuviai, bet ir daugiau kaip tūkstantis kiaulių.
Ričardas – kuklus. Vyras sako net pats nežinantis, kodėl būtent jis, o ne kas nors kitas taip pakilo pareigose.
„Iš pradžių buvo baisu, bet po truputį, po truputį... […] Kai atvažiuoji į svetimą šalį nemokėdamas kalbos, nežinai, kas bus rytoj, – tai yra baisiausia“, – sako Ričardas.
Tuo, kad vadovauja visai fermai, jis nesididžiuoja. Emigrantas sako, kad jam svarbiausia ramybė, kurią pagaliau turi: „Lietuvoje aš galėjau gyventi taip, kaip dauguma gyvena. O čia galiu gyventi gerai ir nebijoti dėl to, kas bus po 20 ar 40 metų.“
Fermoje, kurioje dirba Ričardas, kiaulės auginamos ne mėsai. Visos jos – būsimos arba ką tik jauniklių susilaukusios mamos. Ričardo tikslas – kuo geriau jomis pasirūpinti, kad galėtų džiaugtis kuo gausesniu mažų paršiukų būriu.
„Mūsų darbas – jų priežiūra, auginimas, maitinimas ir produkcijos gamyba. Viskas kompiuterizuota, šeriame du kartus per dieną. Žindomus paršelius – tris kartus per dieną“, – pasakoja lietuvis.
Sunku patikėti, tačiau šioje milžiniškoje fermoje dirba vos keletas žmonių. Dauguma jų – lietuviai, kuriuos Ričardas pats ir priėmė į darbą.
Sunku patikėti, tačiau šioje milžiniškoje fermoje dirba vos keletas žmonių. Dauguma jų – lietuviai, kuriuos Ričardas pats ir priėmė į darbą.
„Lietuvių iš viso dirba šeši. Keturi čia ir du žmonės kitoje fermoje. Jie čia atvažiavo per pažįstamus, per mane, vienas per kitą. Na, už lietuvį nieko geriau nemačiau. Bandė dirbti ir kitų tautybių žmonės, tai anksčiau ar vėliau su jais kyla problemų“, – teigia Ričardas.
Tačiau ir tarp tautiečių visko pasitaiko. Visi „Emigrantų“ užsienyje kalbinti fabrikų, fermų ar statybų firmų vadovai sako tą patį: jeigu ne lietuvių vyrų pomėgis pakilnoti stikliuką, jokių problemų nebūtų. Tačiau emigracijoje buitinis alkoholizmas dažnai tampa vienintele sunkiai dirbančių, skrupulingai taupančių ir tik skrydžio namo laukiančių vyrų pramoga. Dėl šios priežasties ir kiaulių fermą Danijoje paliko ne vienas tautietis. Ričardas sako, kad atleisti darbuotojus tenka retai, tačiau, jei jau žmogus nenori dirbti, dėl pragyvenimo šaltinį praradusio tautiečio širdies neskauda.
„Jeigu pačiam žmogui darbas pasidaro neįdomus, tai, jį atleidus, jis labai nepergyvena“, – sako Ričardas.
Fermoje, kurioje jis dirba, beveik viskas automatizuota. Naujausia įranga, šėrimo ir valymo technologijos tūkstančiu kiaulių leidžia pasirūpinti paspaudus keletą mygtukų. Tiesa, pašarą fermos darbuotojai gamina patys.
„Pašaro sudėtis – vanduo, miežiai, kviečiai, rugiai, soja, taukai, mineralai, – sako Ričardas ir patikina, kad jų fermoje kiaulėms jokie hormonai nėra leidžiami. – Mums nereikalingos didelės kiaulės, mums reikalingos kiaulės, kurios žindo paršelius.“
Palyginti nedidelė Danija – kiaulininkystės lyderė pasaulyje. Šioje šalyje yra apie 5 tūkst. fermų, kuriose auginama apie 19 mln. kiaulių.
Fermos darbas kruopščiai suplanuotas. Vardų kiaulės neturi, vietoje jų – identifikacijos numeriai. Be to, kiekvienas gyvūnas turi pasą, kuriame – svarbiausi duomenys: „Numeris, kiaulės veislė, kada ji sėklinta, kiek kartų, kas sėklino, kada jai gimdyti.“
Per devynerius tarp kiaulių praleistus metus Ričardas iš miestiečio statybininko tapo kone veterinaru, puikiai išmanančiu šių gyvūnų fiziologiją.
Per devynerius tarp kiaulių praleistus metus Ričardas iš miestiečio statybininko tapo kone veterinaru, puikiai išmanančiu šių gyvūnų fiziologiją.
Prieš susitikdami su Ričardu, „Emigrantų“ žurnalistai su juo kalbėjosi telefonu. Jis įspėjo, kad visus drabužius iškart reikės skalbti. Iš tiesų nuo kvapo fermoje vos įėjus suriečia nosį.
Vyras prisipažįsta, kad prieš devynerius metus, kai pats pirmą kartą įžengė į fermą, buvo išsigandęs, bet nepasidavė: „Kai žinai, kad arba reikia pradėti dirbti, arba važiuosi atgal į pradinę stotelę, tai užsimerki ir pradedi dirbti.“
Pagalbiniu darbuotoju pasamdytas lietuvis netikėjo, kad iškęs ore tvyrančią smarvę, kad išmoks sėklinti kiaules ar net priimti jauniklius: „Kaip iš miestiečio tapti ūkininku? Nežinau… Čia laikas gal pakeičia.“
„Emigrantų“ kūrybinė grupė, lankydamasi fermoje, sudalyvavo ir itin įdomiame procese – kiaulių gimdyme. Tačiau pirmiau susipažino su vienu įdomesnių fermos egzempliorių.
„Čia yra kuilys. Jis nieko nesėklina, jis – aktorius, kvapas. Mes jį varom į sėklinimo kambarį ir kiaulės, jį užuodusios, surujoja, o mes jau jas sėkliname. Jis tik vaikšto ir nieko nedaro“, – aiškina Ričardas.
Vyras sako, kad darbas jam labai patinka ir jis dirba neskaičiuodamas valandų. Kartais net vėlai vakare atvažiuoja pasižiūrėti, ar viskas gerai.
Nors fermoje daug kas automatizuota, problemų kartas nuo karto iškyla. Ir Ričardas visada pasiruošęs jas išspręsti: „Būna visokių lūžimų, visokių nelaimių, aš visas tas problemas sprendžiu.“
Geriausias poilsis Ričardui – gamtoje. Fermą supa nuostabaus grožio kalvos, kur kartais galima sutikti net laukinių gyvūnų. Fermos viršininkas sako, kad, nors dirba daug, pavargęs nesijaučia.
„Jei dirbi tą darbą ir viskas gerai sekasi, matai, kad viskas gerai išėjo – valio, vadinasi, nori dar daugiau dirbti. Labiausiai pavargsti, kai kažkas nesiseka, kai nori padaryti vienaip, o išeina kitaip. Tada pasidarai piktas“, – neslepia Ričardas.
Nors posakis „kvaila kiaulė“ yra visiems žinomas, Ričardas su juo nesutinka. Jis sako, kad kiaulės – labai protingi gyvūnai, kartais geriau už žmogų žinantys patogaus gyvenimo paslaptis: „Na, pabandykit šėrimo metu neleisti jos į gardą paėsti, ji žino, kad čia jos šėrimo metas, ji turi papulti į tą gardą. Ji vis tiek veršis, ji žino, kas skanu, ji žino, kur gerai, jos neapgausi taip lengvai.“
Visos kiaulės fermoje – veislinės. Darbuotojai atsakingai rūpinasi jų sveikata. Juk tik sveika kiaulė gali susilaukti stiprių paršelių, kurie po to jau keliaus į kitą fermą, bus auginami, gausiai šeriami ir parduodami mėsai. Ričardas sako labai pamilęs gyvūnus. Vyras laimingas, kad nereikia matyti, kaip jo užaugintos kiaulaitės išvežamos numirti ar vietoje skerdžiamos.
Anot mokslininkų, kiaulės – vieni socialiai aktyviausių gyvūnų. Joms rūpi ne tik ėdalas, kaip daug kas mano. Jos mėgsta glaustytis prie artimųjų, kartais prisiriša net prie žmonių. Be to, nors kiaulių fermose tvyro baisi smarvė, jos laikomos itin švariais gyvūnais. Net ką tik gimę paršeliai gamtinių reikalų eina atlikti toliau nuo savo buveinės.
„Jeigu nebūna komplikacijų kiaulė pagimdo per 3 valandas. Būna ir visokių problemų, reikia kiaulei padėti paršelius traukti lauk, nes kartais jie užstringa, jų labai daug būna“, – pasakoja Ričardas.
Deja, ne visi paršeliai sėkmingai ateina į šį pasaulį. Vos kiaulei pagimdžius, Ričardas jau žino, kurie jos vaikai pasmerkti mirčiai: jie yra labai maži, vos pastovi ant kojų, vangiai maitinasi.
Lietuvė Ričardo žmona dirba toje pačioje fermoje. Pašnekovas sako, kad visa jo šeima laiminga, nes po kojomis jaučia tvirtą pagrindą.
Paklaustas, ar grįš į Lietuvą bent senatvėje, Ričardas sako: „Nežinau. Dabar sakau, kad, sulaukus pensijos, galima ir į Lietuvą grįžti. Galima ir į kitą – juk yra labai daug gražių šalių.“
„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.
