– Klausimas „kiek kainuoja mero kėdė“ yra sudėtingas, lengvas ar apskritai – nesąmonė?
– Pavyzdžiui, man atrodo, praėjusiuose rinkimuose JAV į vieną Jutos kongreso vietą buvo išrinktas žmogus, kuris tuo metu jau buvo miręs. Beje, man atrodo, jis surinko 74 proc. balsų. Aš abejoju, ar jis buvo daug investavęs į savo rinkimų kampaniją. Ko gero, ir jo artimieji nelabai, bet, pasirodo, kartais užtenka ir tiek.
– Nežinau, ar tai anekdotas, ar tikras įvykis, bet yra tekę girdėti, kad kažkur buvo išrinktas katinas.
– Taip, tai vyksta nuolat. Brazilijoje prezidento rinkimuose buvo vienas vyrukas, kuris atrodė kaip komiksų „X-menai“ personažas Ernis. Kartais iškeliami katinai, asilai, gaidžiai, kiti gyvūnai. Žodžiu, daug visokių kandidatų būna ir tikrai ne visų jų rinkimų kampanijos kainuoja milijonus.
– Jeigu kalbėtume apie ateinančius rinkimus, t. y. savivaldos tarybų ir konkrečiai merų rinkimus, tikriausiai, kiek kainuoja mero kėdė, atsakyti negalime. Bet kiek būtinai reikia įdėti pinigų, kokia yra minimali suma?
– Sumos pasakyti tikrai negaliu, nes viskas priklauso nuo to, kaip organizuojama kampanija. Jeigu turi daug savanorių, kurie iš principo nieko nekainuoja, jeigu darai intensyvią „nuo durų iki durų“ kampaniją, galima sakyti, kad tai tau nieko nekainuos, nes žmonės eina, šnekasi, visa informacija perduodama iš lūpų į lūpas, tikintis, kad vėliau tie žmonės, su kuriais tu pasikalbėjai, perduos kitiems ir kad tavo žinutė tokiu būdu pasklis.
Jeigu tu turi daug sekėjų socialinėje medijoje ir tau nereikia pirkti puslapio, siekiant papildomo pasiekiamumo, tai tau irgi kainuoja nedaug, nes tau užtenka tiesiog sugebėti rašyti patrauklius, įtaigius komentarus, mintis, vizijas ir per jas pasiekti žmones. Jeigu nori pasiekti vadinamaisiais tradiciniais būdais, t. y. pirkti eterį tiek televizijoje, tiek radijuje, pirkti išorės reklamos vietas, tai tau gali kainuoti tikrai daug.
– Ar šiame technologijų amžiuje veidas ant namo sienos būtinas?
– Jeigu tai iki šiol nematytas veidas, tai, ko gero, būtinas. Vis tiek žmonės net tokius racionalius sprendimus, kaip balsas, atiduodamas už kažką, dažniausiai priima vadovaudamiesi ne racionaliais argumentais, o savo emocijomis.
Veidas yra būtent vienas iš tų dalykų, kuris gali pažadinti emociją – patinka ar nepatinka, tikiu ar netikiu, žinau ar nežinau, viliuosi iš jo kažko ar nesiviliu. Veidas irgi reikalingas. Kitas dalykas, jeigu tas veidas šiek tiek pažįstamas, tai, ko gero, jo daug kartų dėlioti ir nereikia, nes gali atsirasti žmonių reakcija, kai jie pradeda galvoti „palauk, kodėl jis čia visur taip išsirikiavęs? Gal čia už mano pinigėlius?“
Žodžiu, turi skaičiuoti ir galvoti, kokią tą emociją žmonėms nori sukelti ir kokių tau reikia priemonių, kad tą emociją sustiprintum arba atvirkščiai – ištrintum.
Veidas yra būtent vienas iš tų dalykų, kuris gali pažadinti emociją – patinka ar nepatinka, tikiu ar netikiu, žinau ar nežinau, viliuosi iš jo kažko ar nesiviliu.
– Tas ėjimas nuo durų prie durų bent man atrodo gana naujas dalykas Lietuvoje?
– Man atrodo, jis atsirado per praėjusius savivaldos rinkimus. Jis buvo ypač intensyvus Vilniuje.
Kituose miestuose daug lengviau eiti nuo durų iki durų, nes ten ir miestai mažesni, ir labiau žmonės vienas kitą pažįsta ir, ko gero, yra labiau linkę atidaryti duris, nes yra labiau pripratę prie bendravimo, nors [...] dabar jau [ir didžiuosiuose miestuose] atsiranda tos bendruomenės, kurios pradeda kartu svarstyti, keistis informacija. Tada tas vaikščiojimas nuo durų iki durų pasidaro dar efektyvesnis, negu kad eini ir net nežinai, ką rasi už tų durų.
– Kaip suprantu, jūs sakote, kad tas ėjimas nuo durų iki durų yra gana efektyvi priemonė?
– Taip, tai efektyvu, nes, pirmas dalykas, tu matai žmones. Yra grįžtamasis ryšys. Tu matai jų reakcijas, gali pasverti, ar teisingai su jais šnekiesi, ar neteisingai. Jeigu kažką sakai ir matai tik tuščias akis, jokios reakcijos, vadinasi, tau reikia keisti savo žinutę arba keisti savo žodyną.
Dabartiniais skaitmeninių technologijų laikais labai lengva keisti savo ar reklaminį šūkį, ar tą pačią žinutę – tiesiog paleidi vieną, paleidi antrą ir žiūri, kas veikia. Tada nuimi visas, kurios sulaukė neigiamų reakcijų, ir tobulini tą, kuri sukelia teigiamas reakcijas. Gali realiu laiku matyti, kokias reakcijas tai sukelia.
Sakyčiau, vaikščiojimas nuo durų prie durų yra lėtesnis, bet dar geresnis būdas, nes prisilietimas prie žmogaus (turiu omeny ne fiziškai, bet žvilgsniu ar pan.) yra geriausias bendravimo būdas, koks yra išrastas. Tik tiek kad tai reikalauja daug resursų.
– Kiek svarbi pati idėja, kurią tu neši, tavo, kaip politiko, programa? Kartais susidaro įspūdis, kad jų net nelabai yra kai kuriuose regionuose.
– Taip, bet čia yra kitas dalykas – ar žmonėms reikia programų? Labai mėgstame sakyti, kad žmonės nekvaili, žmonės atsirinks, svarstys, bet viso pasaulio istorija rodo, kad žmonės tikrai yra linkę reaguoti į viską emociškai ir tai yra pats svarbiausias dalykas, į kurį tu apeliuoji pasirinkdamas savo šūkį, savo idėją.
Jeigu žmogus jaučiasi blogai, privalai jam padėti pasijausti gerai, duoti kažkokį įkvėpimą. Jeigu tas neveikia, imi kažkokias emocijas, kurios lengvai sustiprinamos, pavyzdžiui, baimė ar dar kažkokia emocija. Tai daug svarbiau, nei surašyti daugybę punktų apie tai, kaip tu sutvarkysi miesto infrastruktūrą arba kaip nutiesi naujus kelius, kiek kilometrų.
Visa tai yra pačioje pradžioje. Paskui eina tavo emocinė žinutė: „žiūrėkite, yra gerai, bet su manimi bus dar geriau“ arba „žiūrėkite, yra blogai, su manimi bus geriau“, arba „žiūrėkite, reikia saugoti tai, ką turime, nes kažkas ateis ir iš mūsų atims“. Apmaudu, bet taip yra.
– Galima sakyti, kad apskritai rinkimuose ir savivaldos rinkimuose esminis dalykas yra susikurti rinkėjams patrauklų savo įvaizdį, o ne sukurti programas?
– Programą sukurti naudinga vien todėl, kad tau pačiam reikės būti poste ir tu žinosi, kokie tavo prioritetai, ką ir kaip sudėliosi, kad visada galėtum pasakyti – palaukite, aš tai, tai ir tai žadėjau ir aš nemeluoju. [...] Programos reikalingos bent jau tuo atžvilgiu, kad dalis rinkėjų jas skaito. Tai tie vadinamieji sąmoningi rinkėjai, kurių yra mažuma, bet jų yra, jie skaito ir labai nenori galvoti, kad balsuoja vien tik už paveiksliuką. Bet kitiems, didžiajai daliai rinkėjų, nesvarbu ir tas paveiksliukas.
Nesakyčiau, kad čia įvaizdis labai svarbus. Mes dažnai mėgstame tai vadinti įvaizdžiu, kas yra sukuriama. Mėgstama kaltinti, kad „čia pijarščikai [viešųjų ryšių specialistai – LRT.lt] kalti“, nes visiems vienodus patarimus duoda ir visi vienodai elgiasi. Bet čia ne pijarščikai. Čia mūsų pačių mąstymo šablonai, stereotipai ir ne tas žmogus, kuris pataria, kaip juos išnaudoti, kaltas, o mes patys, kurie vadovaujamės tais stereotipais ir šablonais.
– Žiūrėdamas į kandidatus, į šiuo metu vykdomas kampanijas, kaip vertintumėte, kiek jos profesionalios ir vykdomos pasitelkus profesionalius viešųjų ryšių, komunikacijos specialistus, o kokia dalis yra kandidatų, kurie viską daro savo nuožiūra?
– Galiu sakyti tik iš savo patirties, kas veikia, o kas – neveikia. Bet ir tai dažnai atsiranda tų dalykų variacijų. Vilniuje (daugiausia galiu apie Vilnių šnekėti) aiškiai matyti dabartinio mero pozicija daugiau daryti ne kampaniją, o stengtis, kad už jį kalbėtų padaryti darbai, t. y. atsistoti į tokią „jūs muškitės, o aš tiesiog darau dalykus“ poziciją.
Po to, kaip minėjau, konservatorių buvo tas keistokas užsikabinimas ant vieno stadiono plokštelės. Toks nelabai išsuktas. Taip pat Vilniuje yra pristeigtų komitetų. Kai žiūrėjau, kiek buvo balsų, elektroninių parašų už juos surinkta, pradėjau kai kurių ieškoti – ar jie apskritai turi bent savo „Facebook“ puslapį pasidarę. To nėra.
Galvojau, gerai, jie neturi „Facebook“, bet gal turi savo internetinę svetainę? To nėra. Galvojau, jų žmonių sąrašas yra ar nėra? Ir šito nėra. Apie kokią rinkimų kampaniją tada gali šnekėti, jeigu net nepasivargini sukurti savo vizitinės kortelės? Žodžiu, yra tikrai prisikūrusios chebros, kuri buvo chebra ir liko chebra. Kalbėti apie kažkokią rinkiminę kampaniją... Yra keli didesni žaidėjai.
– Kiek tokiuose rinkimuose svarbi partija, išskyrus žmogiškuosius išteklius? Turiu omenyje, kad gal kartais dėl partijų klijuojamos etiketės?
– Ne visuose miestuose apskritai galima šnekėti apie partiją kaip resursus. Įsivaizduokime mažą provincijos miestelį, kuriame irgi yra partija, partijos skyrius, kuriame yra gal 20 ar 30 žmonių. Tai labai maži resursai. Iš tų 20 ar 30 žmonių maža dalis bus tų, kurie gali pavaikščioti nuo durų iki durų, visur nueiti. Kita dalis bus tokių, kurie atsidūrė partijoje, nes „mano švogeris yra iš tos partijos, mano pažįstamas lentpjūvės savininkas irgi iš tos partijos“.
Čia galima kalbėti apie didesnius miestus, kuriuose partijos yra efektyvios, nors ir tai savanoriai, kurie vaikšto, labai dažnai nebūna partijos nariais. Partija galbūt padeda juos mobilizuoti, gali suteikti metodinę pagalbą, gali suteikti finansų, jeigu tai yra ta partija, kuri gauna dotacijas iš valstybės. Žodžiu, ji gali patarti, padėti, mobilizuoti, bet niekuomet ji pati viena nesugebės padaryti to, kas yra svarbiausia – žmogui nusikalti savo asmeninę žinutę, asmeninę idėją ir su ja pardavinėti save rinkėjams.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.