Savotiška dovana bus – vaikai kaip tik tądien vežami į teatrą. O mūsų laukia pokalbis su Romų visuomenės centro direktore Svetlana Novopolskaja. Apie kasdienes romų problemas. Apie įtikinėjimus, kad norint kažką gauti iš valstybės, kurioje gyveni, reikia prisiimti tam tikras pareigas.
15min tęsia publikacijų ciklą „Kitokie pasakojimai iš taboro“. Pirmąjį kitokį pasakojimą iš taboro – „Romų vaikai tabore auga be geresnio rytojaus pažado“ – skaitykite ČIA.
Antrąjį – „Koks mokslas, kai pilvas gurgia ir nėra, ką apsirengti?“ – rasite ČIA.
Mažieji aprengiami, apmuturiuojami šalikais ir nukreipiami į kieme jau laukiantį mokyklinį autobusiuką. Tai – ikimokyklinukų grupė, kuri zuja Romų visuomenės centre nuo ankstaus ryto. Pamažu pratinasi būti tarp svetimų žmonių, pradeda pažinti lietuvišką raidyną, mokosi skaičiuoti, piešia. Būna kultūros dienų, kaip kad tądien, kai Romų visuomenės centre lankėsi 15min žurnalistė, – tuomet vaikai keliauja žiūrėti spektaklių, važiuoja į ekskursijas.
Pačios Svetlanos pasirinkimą dirbti su romais lėmė asmeninis faktorius. 2000-aisiais buvo rengiama pirmoji romų integracijos į Lietuvos visuomenę programa ir organizacijos, rengusios programą bei planavusios steigti šią įstaigą – Romų visuomenės centrą, pažinojo moterį iš anksčiau. Mintyse šią kėdę pamatavę Svetlanai nusprendė, kad ji šiam darbui tiesiog sutverta, todėl pasiūlė dalyvauti konkurse, po kurio moteris ir ėmė diriguoti centrui.
„Kalbant apie mano asmenines nuostatas, mano kultūrinis kodas yra rusų klasikinė literatūra, o rusų klasikinėje literatūroje romų įvaizdis yra labai teigiamas, labai romantiškas, pradedant nuo (Aleksandro – 15min) Puškino. Nė vienas rusų klasikas, žymus rašytojas, neapėjo tos temos“, – sako Svetlana.
Aprodydama Romų visuomenės centrą Svetlana sako, kad būtent čia romai ateina su visais kasdieniais rūpesčiais. Kokios problemos slegia čia ateinančių romų pečius? Svetlana atsidūsta ir ranka parodo – problemų iki kaklo.
Gyvena iš pašalpų
Mes ne policija, jeigu mes pradėsime pranešinėti, kas prekiauja, stebėti, nebus pasitikėjimo ir bus pastatyta dar viena siena tarp plačiosios visuomenės ir romų. Tai – ne mūsų tikslas, – sako Svetlana.
„Dauguma romų šeimų – apie 90 proc. – neregistruoja santuokų. Dabartiniai įstatymai reikalauja apsispręsti, kas yra tavo vaikų tėvas, pareikalauti iš jo alimentų, įrodyti, kad jis nemoka jų. Visos civilinių aktų procedūros romams yra visiškai svetimos. Mes jiems padedame“, – teigia Svetlana. Anot jos, visa tai svarbu sutvarkyti dėl socialinių pašalpų, mat dauguma romų iš jų ir gyvena. Tai, kad visi jie prekiauja narkotikais, anot pašnekovės, tėra eilinis mitas.
„Dauguma gyvena iš pašalpų. Prekiauja 30 proc., sakykime. Nors aš neturiu tokios informacijos, mes ne policija, jeigu mes pradėsime pranešinėti, kas prekiauja, stebėti, nebus pasitikėjimo ir bus pastatyta dar viena siena tarp plačiosios visuomenės ir romų. Tai – ne mūsų tikslas“, – sako Svetlana, pridurdama, kad griebiamasi kitokių metodų.
Buvo periodas, kai tabore ypač klestėjo prekyba narkotikais. „Tuomet mums sakydavo „pfff jūsų mokymai, mokslas, aš galiu per naktį mašinai užsidirbti“. Sakydavau, kur tuos pinigus po to išleidi? Advokatams, kad mažesnę bausmę gautum? Šiuos dalykus pabrėžti mes galime“, – aiškina Romų visuomenės centro direktorė.
Vis dėlto centro durys atviros ne tik nešiniems problemomis romams. Anksčiausiai iš pat ryto čia atkeliauja patys mažiausieji. Tokių dar nerūpestingų vaikų, nuolat lankančių centrą, yra apie dvidešimt. „Taikome montessori ugdymo metodą, grupėje – skirtingo amžiaus vaikai. Jie ateina iš ryto, vyksta pamokėlė. Priešmokykliniai vaikai dirba pagal priešmokyklinę programą, rengiami mokyklai, o ikimokyklinukai pratinasi prie suaugusių, čia jie pažaidžia, paskaičiuoja, papiešia“, – apie kasdienybę pasakoja Romų visuomenės centro direktorė.
Po 13 val. prasideda dienos centro veikla. Kiti dienos centrai turi tikslų ateinančių vaikų skaičių, o čia jis nuolat kinta. Iš viso tabore yra 96 mokyklinio amžiaus vaikai.
„Šiandien panorėjo ir atėjo vieni, kitą dieną panorėjo ir atėjo kiti. Nuolat lankančių yra apie 25, tokių, kurie stovi ir laukia. Jeigu mokykloje nebuvo, mes neleidžiam arba tik po pirmos įleidžiam, tai jie už kampo stovi, laukia pirmos valandos, kad įleistume“, – apie centro gudragalvius pasakoja Svetlana. Mokyklinukai sėda prie kompiuterių, piešia, gamina įvairius rankdarbius, kai leidžia orai, pasportuoja, mergaitės mokosi megzti, organizuojamos išvykos į teatrą, įvairios ekskursijos.
Vakare Romų visuomenės centre – vėl suaugusiųjų laikas. „Suaugusiems be nuolatinės socialinės pagalbos, mes turime nuotolinio mokymo pamokas čia. Galima gauti vidurinį išsilavinimą tiems, kurie anksti iškrito iš mokyklos“, – pasakoja apie suaugusiųjų veiklas centre Svetlana.
Moteris su džiaugsmu pasigiria, kad jau septyni romai baigė tokius mokymus, laikė valstybinius egzaminus ir gavo vidurinį išsilavinimą. „Akmenės suaugusiųjų švietimo centras labai rimtai dirba, kas vakarą pamokos vyksta tik nuo 18 val. Kai kam ateina ir vaikai padėti, nes būna raštingesni už tėvus“, – nusišypso Svetlana.
Vis dėlto besimokančių vaikų taip pat nėra daug. Į mokyklą įrašyti visi 96 mokyklinio amžiaus vaikai, visi jie paskirstyti po mokyklas: „Dalis eina į Saulėtekio vidurinę, mokosi rusų kalba, didelė dalis – apie 30 vaikų – lanko Naujininkų vidurinę. Mažomis grupėmis yra Senamiesčio vidurinėje, Subačiaus g. yra kelios šeimos, o taboras eina į tas dvi pagrindines mokyklas“. Vis dėlto peržvelgę dienynus, išvystume toli gražu ne pavyzdinį lankomumą.
Priežasčių, kodėl taip yra, Svetlana randa ne vieną. „Pirmoji – jie tiesiog nenori. Mokykla nepatraukli, bet čia ne tik jiems. Mažai kas nori į mokyklą, ne tik romai. Aš susimąstyčiau mokytojų vietoje, kodėl taip yra. Nepažįstu vaiko, kuris norėtų į mokyklą“, – teigia Svetlana, prisimindama savo vaikystę ir begalinį mokyklos laukimą.
Kita problema, anot pašnekovės, yra tai, kad Romų visuomenės centre vaikai rengiami lietuviškai. „Jie pasirengia eiti į lietuvių mokyklą, o nueina į rusų mokyklą, nes ten broliukas ar sesutė. Tėvams atrodo, kad jie daugiau galės padėti, tačiau vėliau paaiškėja, kad jie negali pagelbėti ir rusų kalba“, – sako moteris. Jos teigimu, kalba yra labai rimta priežastis, tačiau rusų mokykloje juk taip pat sunku, nes gimtoji – romų kalba. Trečią priežastį Svetlana dažnai girdi iš vaikų lūpų: esą lietuvių mokyklose iš jų daugiau reikalaujama, nei rusų mokyklose.
Svarbu gauti gerą vyrą
Apskritai romų mergaitėms nebūtina mokytis. Romai tenori, kad jos sėkmingai ištekėtų ir visas jų gyvenimas suktųsi aplink vyrą ir vaikus. „Svarbu gerai ištekėti ir turėti vaikų. Šeima, vaikai, vyras. O berniuko tiesiog negali priversti, 13-os metų vaikas tiesiog pats sau šeimininkas. Vertybės tokios, kad išsilavinimo gali neturėt, bet svarbu mokėti prasisukti“, – sako Svetlana, pridurdama, kad išsilavinimas romams nėra vertybė.
Vertybės tokios, kad išsilavinimo gali neturėt, bet svarbu mokėti prasisukti, – sako Svetlana, pridurdama, kad išsilavinimas romams nėra vertybė.
Šeimos stengiasi savo dukras ištekinti į gerą šeimą. „Turim penkiolikmetes ištekėjusias ir išvažiavusias į Rusiją. Tai jau yra laimė. Atvažiuoja čia neseniai ištekėjusi mergaitė, gyvena Rusijoje, pasakojo, kad gyvena penkių aukštų name. Sako „Nieko nedarau, nuobodu, bet labai turtingi“. Jos tėtis labai norėjo šių vestuvių. Buvo duotas žodis, o žodis viskas. Jam penkiolika, jai keturiolika buvo“, – apie romų santuoką ankstyvame amžiuje pasakoja Svetlana.
Nesupranta jokios kalbos
Svetlana sako, kad dažnai dirbti visuomenės centre tenka padaryti kur kas daugiau, nei centro darbuotojai yra įgalioti. Moteris pasakoja apie berniuką, kuris, jos nuomone, protingas, simpatiškas ir gabus, tačiau klasės auklėtojai kilo su juo problemų.
„Jis trečiokas. Auklėtoja pasiskundė, kad nesusikalba su juo. Kreipėsi į psichologinę tarnybą, kad turėtų išvadą, kodėl taip yra. Jam paskirta globa, nes nei tėčio, nei mamos nėra – abu kalėjime. Mama mokėjo geriau lietuviškai, nei rusiškai. Ji ir nusprendė mažąjį leisti į lietuvišką mokyklą, kai šeima grįžo iš Anglijos. Šiandien jį globoja močiutė, kuri lietuviškai nė žodžio nemoka! O jis lietuvių mokyklą lankė, priešingai nei sesuo ir brolis“, – dar vienos romų šeimos istorija dalija Svetlana. Moters teigimu, močiutė nė nežinojo, kur ta psichologinė tarnyba yra. „Užsitęsė tas procesas.
Susitarėme į tą psichologinę tarnybą nueiti ir paaiškėjo, kad rusiškai jis taip pat nesupranta, kaip ir lietuviškai. Namuose jie kalba romų kalba, tai, ką daryti? Reikia specialios pagalbos, – sako Romų visuomenės centro direktorė.
Pradėjome aiškintis. Susitarėme į tą psichologinę tarnybą nueiti ir paaiškėjo, kad rusiškai jis taip pat nesupranta, kaip ir lietuviškai. Namuose jie kalba romų kalba, tai, ką daryti? Reikia specialios pagalbos“, – sako Romų visuomenės centro direktorė, pridūrusi, kad šiuo metu tariamasi su specialistais, klasės vadove, nors tai nėra centro darbas. Moteris nusišypso – tiesiog norisi padėti: „Vaikas lieka tarp močiutės, kuri nežino, kaip, ir mokyklos, kuri irgi nežino, kaip“.
Gniuždo patyčios
Anot moters, labai didelė problema yra patyčios. „Įsivaizduokite, mes nueiname į jaunimo mokyklą, skirtą vaikams, kurie sunkiai lanko mokyklą, pabėga iš jos, kurie su tėvais nesutaria, yra išlyginimo klasė. Charizmatiška labai direktorė (Vajonė – 15min) Strimaitienė ir ji sutiko priimti mūsų vaikus, o mes įkalbėjome kelis nueiti ten“, – atrodė gera pradžia sako Svetlana. Mokykla buvo labai tinkama – 14-15 m. vaikai pagal lygį turėjo būti trečioj-ketvirtoj klasėje. „Ten tokie visi. Parašėme pareiškimus, pradėjome juos ten vežioti. Mūsų tie vaikai nepanašus į romus, šviesaus gymio. Mes išeinam iš mokyklos, o jau pro langus vaikai rėkia: „Čigonai, čigonai!“. Kas pasakė, kad čia čigonų vaikai?“ – klausia Svetlana.
Moteriai nesuprantama, kodėl mokytojai perspėjo vaikus, kad į mokyklą mokytis ateina romai: „Kam akcentuoti tautybę? Mūsiškiai iškart įsitempė ir jie nepritapo, jie pradėjo, bet nelankė. Nors buvo ir direktorė čia atvažiavusi su tėvais šnekėti, bet nesugebėjome mes. Čia aišku nuo jų priklausė, jie tokie charakteriai“ (šypsosi). Svetlana prisimena dar vieną šokiruojantį atvejį: „Yra kitas dienos centras „Padėk pritapti“. Savanorės aptiko, kad antrokės nelanko anglų kalbos. Kodėl? Mokytoja atleido – pasakė, kad joms nereikia“.
Mes išeinam iš mokyklos, o jau pro langus vaikai rėkia: „Čigonai, čigonai!“. Kas pasakė, kad čia čigonų vaikai? – klausia Svetlana.
Įkvepiančios Izauros ir pirmūno istorijos
Tačiau ne visos romų istorijos tokios liūdnos. Svetlana pasakoja apie mergaitę, kuri galėtų daugeliui romų būti pavyzdys.
„Jie gyveno čia, paskui išsikėlė į bendrabutį Naujininkuose. Mergaitė baigė mokyklą. Ji buvo labai sunkių tėvų mergaitė. Mama gyveno Anglijoje, paliko tėčiui narkomanui ją, o Izaura baigė mokyklą. Močiutė ją globojo. Dabar gyvena su teta ir žada studijuoti“, – Izaura nesustoja ties mokyklos atestatu.
Svetlana džiaugiasi ir kitu romu. „Turime Senamiesčio mokykloje vieną sėkmingą vaiką, tiesa, jis – ne taboro vaikas. Baigė mokyklą vien dešimtukais, o lietuvių egzaminą išlaikė šimtukui. Jis labai integruotas, jau baigė vadybą technikos universitete, dirba „Western Union“, bet nesiafišuoja, kad jis yra romas“, – sako Svetlana.
Adreso prakeiksmas
Apskritai ne taboro vaikams yra lengviau. Tie, kurie nori dirbti dažnai kelia sparnus į užsienį, pavyzdžiui, Angliją.
„Kai čia jie pradeda ieškoti darbo, tik adresą Dariaus ir Girėno g. 185 pasako ir išgirsta „viso gero“. Taip pasakojo vyrukas, kuris laidoje filmavosi ir sakė, kad juos pagal adresą pažįsta. Sunku labai. Lietuvoj jie skiriasi, Anglijoj pusė tokių – pakistaniečiai, indai ir jie nejaučia diskriminacijos, puikiai integruojasi į mokyklas, o čia jie skiriasi“, – teigia Svetlana.
Moteris džiaugiasi, kad daugiau dėmesio taborui ėmė skirti vaikų teisių apsaugos inspektoriai.
„Mes stengiamės laiku pranešti. Buvo šeima, kur tėvas miręs, o mama nuolat vartojanti. Ačiū Dievui, tuos vaikus paėmė“, – prisimena Svetlana. Vasarą tie vaikai grįžo į taborą. Ir vėl Svetlana sako laukusi, kol tuos vaikus paims.
„Grįžo iš kalėjimo, vaikus atidavė, o ji... Vaikas su futbolo uniforma iš Čižiūnų atvažiavo, mes mokėjom už jo futbolo treniruotes, o vasarai praėjus visai nusivažiavo mama... Net neparuošė į mokyklą, jai, matyt, buvo tas pats, o vaikų teisės rengė dokumentus vėl grąžinti į vaikų namus“, – vienos šeimos istoriją atskleidžia Svetlana.
Tiesa, kai vaikų teisių darbuotojai atvažiavo vaikų paimti, vienas berniukas pabėgo ir iki šiol slapstosi. Vėliau dar ir jaunėlis iš vaikų namų pabėgo.
Kasdienės derybos
Romai nesiveržia integruotis. Vis dėlto Svetlana nenustoja jiems kartoti: „Gerbiamieji, jeigu norite, kad jums mokėtų pašalpą, turite gerbti šią visuomenę. Bent kalbą mokėti reikia. Jei jūs ignoruojat, tai nėra ko laukti, kad kažką gausite. Bandome taip su jais kalbėti“.
Svetlanai kasdien tenka vesti vis naujas derybas. Šeimos daugiavaikės, darbų paieškos sudėtingos. O ir susumavus visas pašalpas, dirbti jiems tiesiog neapsimoka.
„Turi būti algos kitokios, kad būtų skatinamas darbas, čia ne tik romų šeimoms galioja. Bet sakau jiems, kai paaugs jūsų vaikai, kokią pensiją turėsite, ką darysite? Norėsite padėti vaikams, bet neturėsite iš ko“, – pasakoja Svetlana. Kartais centre pagrasinama, kad jei vaikai nelankys centro, negaus pašalpų.
„Aišku mes negalime čia padaryti įtakos, bet pagrasinam, kad bus galima. Turi būti kažkokios pareigos prieš valstybę, prieš visuomenę, kažką gauti norint, reikia nepamiršti pareigų. Tik per įtikinėjimus, per reikalavimus kažkokius. Nestumsi tų vaikų, nieko nebus. Mūsų pozicija tokia, kad yra pareigos ir turite vykdyti“, – tvirtai laikosi savo pozicijos Svetlana.
Nestumsi tų vaikų, nieko nebus. Mūsų pozicija tokia, kad yra pareigos ir turite vykdyti, – tvirtai laikosi savo pozicijos Svetlana.
Už tai, kad taboro neliktų
Versdama kitų metų puslapį Romų visuomenės centre Svetlana kalba apie naujus planus: „Jau rengiame aprašymą integraciniam projektui, kuris bus finansuojamas struktūrinių fondų ir padės romams integruotis į darbo rinką. Manome, kad tai mums padės, įkvėps naujų idėjų“.
Svetlana taip pat viliasi, kad į centrą ateis padėti naujų žmonių – dabar jų labai mažai.
„Iš tokių kardinalių pakeitimų, daugiau taikysime atvejo analizę kaip metodą, nes matome, kad atneša didesnį rezultatą. Kai bendrai bandome aprėpti visus vaikus, tai neduoda naudos“, – sako moteris.
Ji mano, kad turėtų nebelikti ir taboro. „Bet mes už civilizuotą sprendimą. Jei norime griauti namukus, pasiūlykite, kur gyventi. Jie dauguma stovi eilėje. Prieš dešimt metų atsistoję į eilę 800 kažkelintieji yra šiandien, tai apie ką mes kalbame? Iš pašalpų mokėtų už būstą. Po 90 eurų, viena yra aštuonių žmonių šeima, gauna pašalpas. Tai ką – negali už būstą sumokėti? Dar gautų kompensaciją, dabar negauna, nes viskas nelegalu“, – skaičiuoja Svetlana.
Nereikia taikyti kolektyvinės atsakomybės
Svetlana įsitikinusi – taboro romams negalima taikyti kolektyvinės atsakomybės. Štai vandenį atjungė visiems, anot moters, nesvarbu, kad „štai šie namai mokėjo ir turi knygutes, kad sumokėta (Svetlana parodo pirštu į kelis namus už centro lango).
„Kaip gyventi tiems, kurie mokėjo už vandenį? Važiavome aiškintis. Mums pasakė, kad „Vilniaus vandenys“ vandenį jiems gali atvežti prie namo. Pasakiau vienai romei, kad taip gali būti, o ji manęs klausia, kur laikyti tą vandenį? Reikia pirkti specialias talpas. Gerai, kai tokia žiema, kai šilčiau, o jei užšals? Romai ir atsisako tokios paslaugos“, – paaiškina situaciją Svetlana.
Tuomet centras pasiūlė sprendimą – tiems, kurie mokėjo, turėti raktą nuo vandens kolonėlės. „Pabandėm, bet sulaužo spyną tie, kurie nemokėjo. Mes neturime tiek pinigų, kad ištisai taisytume“, – nevykusį sprendimą prisimena Svetlana.
Kita bėda – elektros nebuvimas. Svetlanos akys labai sunkiai „pereina“ iš šviesos prie tamsos ir atvirkščiai. „Labai ilgai nieko nematau. Aš išeinu, nematau nieko, kai išeinu. Stulpai stovi, bet elektros nėra. Nes sako, kad vagia. Tai padarykit, kad nevogtų. Bet nejaugi negalima apsisaugoti šiais laikais? Jie susisuko išvis kabelį ir neduoda elektros. Čia gi tiek vaikų gyvena. Ryte gi visiška absoliučiai tamsa“, – sako Svetlana.
Moteris priduria, kad romai supranta, kaip į juos žiūrima, o, Svetlanos nuomone, juos reikėtų traktuoti kaip visus kitus Lietuvos piliečius.
