Ukraina – šalis, kur pabėgo daug rusų, norinčių gyventi laisvai, jam buvo didelis dirgiklis. Tai buvo didelis iššūkis jo paties režimui, ir jis su tuo norėjo pabaigti, bet smarkiai apsiskaičiavo. Tai, pasak K.Holm, rodo V.Putino atotrūkį nuo realybės, izoliaciją – senstančio diktatoriaus sindromą.
Pastarąjį kartą rugsėjį, dar iki mobilizacijos paskelbimo, Maskvoje besilankiusi K.Holm pasakojo, kad nuotaikos Rusijoje – depresyvios, žmonės įsibūgštavę.
Svarstydama apie tolimesnius V.Putino žingsnius, ji sakė nemananti, jog bus išdrįsta stoti prieš NATO. Anot jos, Rusijos prezidentas atsargiai stengiasi išvengti tokio susidūrimo.
„Jis, žinoma, didis eskaluotojas, žino, kaip tai daryti. Bet vis dėlto nematau to galimybės. Jeigu V.Putinas manys, kad kažkoks jo karo su Vakarais etapas baigtas, pavyzdžiui, jeigu nuspręs, kad tam tikra Rytų Ukrainos teritorijos dalis, koridorius žeme į Krymą, yra jo pergalė, tada įmanoma, jog imsis Baltarusijos“, – interviu 15min sakė Vokietijos dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ autorė, rašanti kultūros temomis, Kerstin Holm.
Praėjusią savaitę ji lankėsi mūsų šalyje, kur dalyvavo Goethe‘s instituto Vilniuje ir Prancūzų instituto Lietuvoje organizuotoje viešoje diskusijoje „Kultūros žurnalistika: vaidmuo, galia, misija“.
Suprasti akimirksniu
- Kerstin Holm 1991-2013 metais dirbo „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ korespondente Maskvoje ir stebėjo kultūros lauką buvusiose Sovietų Sąjungos regiono šalyse.
- Per šį laikotarpį žurnalistė parašė tris knygas apie Rusiją, jos kultūrą ir visuomenę: „Korumpuota imperija“ („Das korrupte Imperium“), „Rubensas Sibire“ („Rubens in Sibirien“) apie Rusijos provincijoje randamus iš Vokietijos pagrobtus meno kūrinius, „Maskvos valdžia ir mūzos“ („Moskaus Macht und Musen“).
- Grįžusi į Vokietiją Kerstin Holm daugiausia rašo apie muziką ir teatrą, taip pat neišleidžia iš akių įvykių Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Kodėl pasirinko V.Putiną?
– Nuo 1991-ųjų daugiau kaip dvidešimt metų dirbote Rusijoje. Nuvykote ten, kai žlugo SSRS, griuvo komunizmas. Kokią šalį radote? Kaip ji pasikeitė per laikotarpį, kuomet ten gyvenote?
– Buvo pojūtis, kad tie 22 metai panašūs į amerikietiškus kalnelius.
Į Rusiją atvažiavau 1991 metų pradžioje, iš karto po Sausio įvykių čia, Lietuvoje.
Tada buvo tokia fazė – paskutinis Michailo Gorbačiovo bandymas išsaugoti SSRS. Prieš pučą jis laikėsi konservatyviai.
Bandymas buvo aiškus, tačiau procesų jau nebuvo galima sulaikyti.
Po pučo ir nesėkmingo bandymo perimti valdžią buvo justi laisvės pojūtis.
Vėliau, aš labai gerai pamenu, buvo daug nerimo sukėlęs Boriso Jelcino dingimas. Kaip jau dabar žinome, tada jis turėjo problemų su alkoholiu.
Bandymai vykdyti reformas buvo savotiška šoko terapija. Ji buvo skausminga gana dideliam skaičiui žmonių, kurie papuolė į tą chaosą.
Jiems nemokėjo atlyginimų, dešimtojo dešimtmečio pradžioje žmonės stovėjo gatvėse ir prekiavo viskuo, ką tik turėjo namuose. Tai, žinoma, buvo labai baisu.
Tuo pačiu metu būtent dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo sukurtos pagrindinės kultūros įstaigos, institutai, kurie buvo kultūrinio gyvenimo švyturiai. Dirbau laikraščio Kultūros skyriuje.
Pradedant istorinių tyrimų organizacija „Memorialas“ – ji buvo įkurta dar sovietmečiu, 1993 metais veiklą pradėjo pirma privati televizijos kompanija NTV, žinoma Irinos Prochorovos leidykla NLO („New Literary Observer“), kuri iki šiol dirba, – ji rusų kalba publikuodavo tarptautinę mokslinę literatūrą.
1992 metais atsidarė Šiuolaikinio meno centras. Jis, deja, tapo valstybiniu, prarado nepriklausomumą. Vis dėlto tęsia veiklą.
Galiausiai tada atsirado ir Šiuolaikinės muzikos centras su ansambliu ir festivaliu. Centre buvo grojama ir populiarinama avangardinė Vakarų Europos, taip pat – ir Lietuvos, muzika.
Visos šios įstaigos susikūrė būtent tuo metu. Tai buvo laikas, kai sena žlugo, bet viskas buvo įmanoma.
Tačiau tuo pat metu radosi oligarchai, vyko nusikalstamų grupuočių karai.
Kai valdžia buvo perduota V.Putinui, pirma, ką jis padarė, tai valstybės kontrolėn perėmė NTV.
Pirmos dvi V.Putino kadencijos buvo vadinamaisiais gerais laikais – dėl aukštų energijos išteklių kainų žmonės Rusijoje turtingėjo. Būtent dėl to V.Putiną labai smarkiai ir palaikė. Taip pat ir dėl tam tikros tvarkos, kurią jis įvedė.
Žinoma, nevertinant to, kad palaipsniui buvo ribojamos pilietinės laisvės ir teisės. Tačiau tada tai žmones mažiau jaudino.
Po jo – Dmitrijus Medvedevas.
Tąsyk atrodė, kad yra valdžios pasikeitimas, jog V.Putinas – ne visiems laikams, kaip matome dabar.
D.Medvedevas tada a priori sukėlė reformistų, jaunimo, pavyzdžiui, IT sektoriaus atstovų, viltis, kad šalis nori modernizuotis.
V.Putinui sugrįžus, viltys nepasiteisino. Nuo tada iš principo ir prasidėjo labai sistematiškas veržlių veržimas – su pakankamai masiškais 2012 metų protestais, taip pat ir Maskvos Bolotnaja aikštėje.
Tada buvo priimtas įstatymas dėl užsienio agentų. Pirmiausia jis pradėtas taikyti nekomercinių organizacijų, po to – žiniasklaidos, fizinių asmenų atžvilgiu.
Palaipsniui naikintos nevyriausybinės organizacijos. Daug žmonių teko emigruoti. Dėl šio įstatymo Rusijoje žlugo daug profesinių gyvenimų. Dabar dargi viešai skelbia asmens duomenis.
Karo fone suprantame, kad tai – pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, Aleksejaus Navalno štabų, aktyvių, subūrusių geriausius daugelyje sričių žmones, feministinių organizacijų, žiniasklaidos sunaikinimas – buvo prielaida karui.
– Ar manote, kad būtent tai buvo tas kertinis momentas, lėmęs, jog Rusija tapo tokia šalimi, kokia yra dabar, – agresore?
– Žvelgiant atgal, man sunku pasakyti, kur įvyko tas posūkis į neteisingą pusę.
Galima svarstyti, kad tai, jog prezidentu išrinko V.Putiną, buvo likimą nulėmęs sprendimas. Tačiau tai padarė B.Jelcinas.
Vyko savotiška atranka. Buvo ir kitų kandidatų, kurie dėl įvairių priežasčių buvo atmesti.
Prisimenu Sergejų Stepašiną – jis netiko.
O V.Putinas, matyt, užsirekomendavo tuo, kad liko ištikimas savo piteriškam šefui Anatolijui Sobčakui, net kai jis pralaimėjo Sankt Peterburgo mero rinkimus. Ištikimybė buvo tam tikra rekomendacija.
Nors tuomet nebuvo galima nuspėti, žinome, kad V.Putinas buvo labai stipriai susijęs su Sankt Peterburgo nusikaltėlių pasauliu. Tai buvo lemtingas pasirinkimas.
Nors iš pradžių atrodė, kad yra modernizavimosi galimybių, noro atsiverti Vakarų pasauliui.
– O iš kur atsirado ta neapykanta Vakarams, jų vertybėms, kaip tai postuluojama? Juk dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rusija ir siekė būti arčiau Vakarų: „McDonald's“, kitokios prekės, filmai, muzika ir pan. Rodėsi, kad žmonės nori vakarietiško pasaulio, bet dabar žinome, kokie nemažos dalies jų atsiliepimai: nuo „gejropos“ iki panašių.
– Labai gerai prisimenu atvirumą Vakarų pasauliui būtent devintąjį dešimtmetį.
Tada buvo absoliuti laisvė, atrodė, kad viskas yra įmanoma, viską galima daryti.
Dar 2000-aisiais Rusijoje buvo laukinių barų, kur galima daryti viską. Žmonės iš Vakarų atvažiuodavo ir būdavo tiesiog sužavėti, kad gali elgtis be ribojimų, kurie yra Vakaruose.
Tai atspindi rusiško gyvenimo beribiškumą. Jie nekuria sau ribų.
Žinoma, labai pavojinga, kaip rašė Fiodoras Dostojevskis apie rusus, kad jie pernelyg platūs ir nestato sau ribų. Tai po to atsiliepia ir atvirkščia reakcija.
Manau, atėjo nusivylimas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo naivus tikėjimas, kad jie yra Vakarų pasaulio dalis, tuoj bus gerovė.
Prasidėjo žiaurus laukinis kapitalizmas, lydimas banditizmo. Policija buvo paperkama – buvo didžiulė korupcija.
Su tuo susijęs ir nusivylimas demokratija bei rinkos ekonomika.
Tuo metu daug kas manė, vyravo tokia viešoji nuomonė, kad demokratija yra apgaulė, gražūs žodžiai, bet realybė visiškai kitokia.
Toks nusivylimas buvo labai reikšmingas V.Putino pasisekimui.
-
„Kvailiai! Mes tik dar labiau jų nekenčiame“: rusų šaldomi ukrainiečiai dalijasi netikėtomis išgyvenimo pamokomis
-
„Forbes“: Rusija karui su Ukraina išleido jau ketvirtadalį savo biudžeto
-
Ekspertas: Vakarai negali pašalinti V.Putino tol, kol negaus garantijų dėl padėties Rusijoje stabilumo
-
Kur gauti ginklų? JAV ir NATO trūksta ginklų ir sau, ir Ukrainai
-
V.Putinas griebiasi stalinizmo metodų. Holodomoras – teroras badu
-
„The Economist“: Krymo susigrąžinimas kariniu keliu gali brangiai kainuoti Ukrainai
Depresyvios nuotaikos Rusijoje
– Turėjote galimybę stebėti Kremliaus elitą, aukšto rango valdininkus, oligarchus. Kokie žmonės yra Rusijos valdžios viršūnėje?
– Oligarchai, ypač dešimtojo dešimtmečio, buvo labai žiaurūs žmonės, kurie buvo susiję su nusikalstamu pasauliu.
Kai kurie jų norėjo šiek tiek save pabalinti. Kai kurie – pageidavo labiau civilizuotos sistemos savo šalyje.
Pavyzdžiui, tokie, kaip Michailas Chodorkovskis. Tai – labai gabūs, drąsūs žmonės. Tačiau jie tikriausiai nemažai kur save pervertino.
Pamenu Borisą Berezovskį, kuris daug prisidėjo, kad į valdžią ateitų V.Putinas.
Jis manė, kad sugebės kontroliuoti V.Putiną, kas neišdegė.
Įžvalgesnis pasirodė Romanas Abramovičius.
Jis nusišalino, persikraustė gyventi į užsienį.
