Spektaklį režisavo Gabrielė Tuminaitė, vaidins Klaipėdos dramos teatro aktoriai Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Česlovas Judeikis, Edvardas Brazys ir kt.
Kadaise po skaisčiai mėlynu Venecijos dangumi gimė du vaikiūkščiai – du Karlai. Abu laimingai užaugo, o užaugę tapo komedijų rašytojais – kaip dabar pavadintumėme, dramaturgais.
Vienas Karlas, pavarde Gocis, buvo be galo orus ir rimtas aristokratas, tikrų tikriausias konservatorius. Antrasis Karlas, kurį vadino Goldoniu, buvo tikras vėjavaikis, plevėsa ir pašaipūnas.
Galima nesunkiai nuspėti, jog abu Karlai vienas kitą ne itin mėgo. Pasitaikius nors menkiausiai progai, konservatyvusis Gocis suraukęs antakius svaidydavo žaibus ir triuškindavo niekaip iš vaikiškų kelnyčių neišaugantį netašytą Goldonį, o reformatorius Goldonis laidydavo replikas apie manieringą aukštuomenės kelmą Gocį.
Dabar jau žinome – išmėginimą laiku išlaikė abudu Karlai. Jų pjesės statomos ir mėgstamos iki šiol, tačiau populiarumo dvikovą visgi laimėjo antrasis Karlas, Goldonis. Per savo gyvenimą Karlas Goldonis parašė 267 (!) komedijas, tačiau šios dvikovos baigtį nemaža dalimi nulėmė jo viena populiariausių komedijų „Mirandolina“ (Lietuvoje žinoma ir pavadinimu „Viešbučio šeimininkė“).
Didysis Goldonio priešas, naujovių priešininkas Gocis gimė nuskurdusioje aristokratų šeimoje. Goldonis, kaip ir derėtų tikriems oponentams, visiškai priešingai: jo tėvai buvo turtingi, tačiau bekilmiai: tėvas gydytojas, mama aktorė (a propos, mielas žiūrove: įdėmiai sekite pjesės siužetą, gal aptiksite šį bei tą atpažįstamo). Be kita ko, Goldonių giminėje dar būta ir tokio legendinio senelio – kuris taip mėgo teatrą (o ypač aktores), kad išleido šios rūšies savišvietai beveik visą savo kapitalą.
Pats Karlas Goldonis pasirodė niekuo neprastesnis už savo ekscentriškąjį senelį.
Tėvai, susirūpinę savosios atžalos išsilavinimu, išsiuntė Karlą mokytis į jėzuitų kolegiją, tačiau griežtas auklėjimas ne ką tepadėjo: pasitaikius pirmai progai, Karlas pasprunka nuo mokslų su keliaujančia aktorių trupe. Vėliau Pavijoje Goldonis studijuoja teisę – bet pašalinamas iš studentų už eiles apie nenusakomą Pavijos merginų bjaurumą. Dar vėliau, iki pat savojo keturiasdešimtmečio, Goldonis Venecijoje priešokiais mėgina dirbti advokatu, tuo pat metu rašydamas pjeses teatrui. Gal veikiau – kartais suvaidina rimtą advokatą... Tačiau tikroji aistra visuomet nugali – galų gale Goldonis meta advokatūrą ir galutinai atsiduoda teatrui, savo viso gyvenimo meilei.
Komedijos „Mirandolina“ siužetas neįmantrus, tačiau kupinas gyvenimiškų detalių, taiklių pastebėjimų ir spalvingų personažų. Viešbučio šeimininkė (Lietuvoje šis titulas netikėtai įgyja ir papildomų konotacijų...) Mirandolina, atmesdama savo svečių, pagyrūniškojo skurdžiaus markizo Forlipopolio ir turtingo grafo Albafioritos meilikavimą, sužavi kavalierių Ripafratą. Tačiau staiga jis prisipažįsta nepasitikintis moterimis – mat niekada nebuvo patyręs tikros meilės ir baisiausiai bijo prarasti viengungio laisvę... Vargšas Ripafratas kuo rimčiausiai įsitikinęs, kad gali be didelio vargo atsispirti meilės pagundoms ir moteriškam žavesiui, pakilti aukščiau už prigimtį. Mirandolina ne juokais pasipiktina ir imasi veikti...
Visas pjesės veiksmas sukasi aplink vieną gudrią moterį – gal ne tiek gudrią, kiek... Na, juk žinote tas moteris – joms pati motina gamta pašnibžda į ausį, kaip pasielgti, kol vyrai suraukę kaktas įtemptai mąsto. Smegenys daug lėtesnis instrumentas už instinktus – tad vyrams post factum belieka dūsauti, skėsčioti rankomis ar besiskutant vonioje niūniuoti po nosimi – „Mirandolina, Mirandolete...“
