Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 07 17

Klaipėdos gelbėtojų vadas – apie darbo subtilybes, sudėtingiausias dienas ir itin pavojingą antrinį skendimą

„Paplūdimyje gyvenimas verda“, – šypsodamasis sako BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“ direktoriaus pavaduotojas, Klaipėdos paplūdimių gelbėtojų vadas Aleksandras Siakki.
Aleksandras Siakki
Aleksandras Siakki / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Nuo 1994 metų gelbėtoju dirbantis A.Siakki sutiko papasakoti apie šio darbo subtilybes ir kitas Klaipėdos paplūdimių aktualijas.

Kaip atėjote į gelbėtojų gretas?

Mano tėčiui jaunystėje teko dirbti gelbėtoju. Tad studijų metais vieną vasarą tėvas pasiūlė ir man išmėginti gelbėtojo darbą.

Sunku buvo anais laikais tapti gelbėtoju? Kokie buvo keliami reikalavimai?

Tais laikais patekau dar į seną sistemą: ateini, nesvarbu, ar moki, ar nemoki plaukti, eini dirbti gelbėtoju. Yra tik gelbėjimo ratas ir daugiau nieko. Buvau vienas iš jaunesniųjų gelbėtojų, su manimi dirbo ir keli vyresnieji. Neturėjome ir aprangos – kad esi gelbėtojas, parodydavo tik raištis ant rankos.

Kaip dirbti, taip pat niekas nemokė, išskyrus senbuvius, kurie duodavo vienokių ar kitokių patarimų, o visa kita reikėjo išmokti pačiam. Toks ir darbas būdavo – stebėjome viską ir reaguodavome tada, kai reikėdavo gelbėti.

Nors ir žmonių tuomet paplūdimiuose nebuvo tiek daug, kaip dabar.

Ar sunku priprasti prie kasdienės gelbėtojo duonos?

Priprasti buvo nesunku. Sunku buvo gelbėti žmones. Kaip sakiau, buvo mažiau apmokymų, turėjome tik gelbėjimosi ratą, o ne plūdę, tai labai daug kas priklausydavo nuo to, kaip pats moki plaukti, traukti skęstantį.

Racijų dar nebuvo. Turėjome paprastą irklinę valtį.

Tokios prevencijos, kokią turime dabar, tais laikais būdavo mažiau. Pakabindavome vėliavą, rodančią, kad maudytis draudžiama, kartais patruliuodavome, bet taip masiškai kaip dabar, kai stebime kiekvieną, nebuvo. Darbas buvo paprastesnis.

1995-1996 metais atsirado vandens motociklų sporto klubas, kuris nuomodavo vandens motociklus ir prireikus gelbėti mums labai padėdavo.

Būdavo ir gelbėtojų telefonas, kuriuo buvo galima pranešti, jei pamatydavai skęstantį žmogų. Tuoj pat bėgdavome gelbėti arba pranešdavome kitam postui.

Kaip atrodydavo standartinis gelbėtojo rytas?

Tais laikais mano darbas prasidėdavo nuo 9 valandos. Ateini, pakeli vėliavą pagal oro sąlygas, paruoši gelbėjimo priemones, gelbėjimosi liemenes ir prasideda darbas – pajūrio stebėjimas. Nors ir ryte, kol dar tik bunda gamta, būna mažai žmonių, galima ir kavos atsigerti, bet reikia nepamiršti, kad ir 9-ą ryto žmonės gali eiti maudytis ir skęsti.

Kokius pagalbininkus turi šiuolaikiniai gelbėtojai?

Dabar gelbėtojai turi ir gelbėjimosi plūdes, su kuriomis žymiai lengviau gelbėti, jos apsaugo ir gelbėtojo gyvybę. Taip pat turi neopreninius kostiumus, kurie padeda, jei jūroje šaltas vanduo, ir laiko gelbėtoją ant vandens paviršiaus. Dar yra gelbėjimosi liemenės, ryšio priemonės. Dabar patobulėjo ir garsinis perspėjimas: anksčiau būdavo tik stiprintuvas ir mikrofonas, o šiuo metu yra racija su saulės baterijomis.

Kelias pastarąsias dienas paplūdimiuose buvo galima išvysti raudonas vėliavas. Ar daug žmonių pažeidžia draudimus ir vis tiek eina maudytis?

Eina. Dauguma dėl to, kad vanduo yra šiltas. Dažnai gelbėtojams sakau: „Nesvarbu, kokie orai, ar žmogus atėjo pasivaikščioti, ar pasideginti, bet kuriuo momentu jis gali nusirengti, išeiti iš kopų ir eiti maudytis. Niekada negali žinoti, iš kur poilsiautojas šoks į banguojančią jūrą.“ Turbūt 99 proc. skendimų įvyksta ten, kur yra duobė. Žmonės nepaiso ženklų, rizikuoja.

O ką daryti žmogui, kuris pakliūna į duobę? Kaip reikėtų iš jos išplaukti?

Svarbiausia yra nepanikuoti ir atsipalaiduoti, stebėti bangas, negauti gurkšnio ir truputį plaukti į jūrą, stebėti, iš kurios pusės vėjas, ir plaukti pavėjui. Aišku, daug kas priklauso nuo duobės dydžio. Kur mažesnė duobė – ten netoli reikia plaukti, kur didesnė – ten trauka stipresnė. Bet taip, kad išneštų toli į jūrą, nebūna.

Taip pat norėčiau perspėti žmones dėl antrinio skendimo – ypač tėvus. Vaikai, maudydamiesi, žaisdami su vandeniu dažnai prigeria vandens. Jei vaikas po maudynių, pasijuto prastai, nepatingėkite ir iš karto važiuokite į ligoninę ar iškvieskite greitąją, kad patikrintų vaiko plaučius. Būna, kad įvyksta antrinis skendimas. Tai labai pavojingas reiškinys. Atrodo, žmogus išgelbėtas, padėkojo, nuėjo pasiimti daiktų, viskas jam gerai, bet per 24 valandas gali pablogėti savijauta, atsirasti kosulys, nervingumas, mieguistumas ar kiti simptomai.

Ar šį sezoną jau daug buvo skendimo atvejų?

Šis sezonas tik įsibėgėja, nes dar tik pusantros savaitės, kai yra atšilęs vanduo. Pastarąją savaitę buvo stipriai banguojanti jūra, tad įtampa padidėjo.

Pavojingiausias yra Melnragės ruožas, ten turi dirbti atsakingiausi, geriausiai plaukti mokantys gelbėtojai.

Pavojingiausias yra Melnragės ruožas, ten turi dirbti atsakingiausi, geriausiai plaukti mokantys gelbėtojai. Dažniausiai visi skendimai, problemos, būna Melnragės paplūdimyje. Smiltynė šiek tiek skiriasi, nes ten seklu, ne tiek daug duobių ir šiek tiek mažiau žmonių.

Gelbėtojams darbo pakanka ir esant geram, ir prastesniam orui. Jau teko ir vaikų ieškoti, ir suteikti pagalbą ekstremalių sporto šakų atstovams.

Būna, kad prireikia pagalbos net ekstremalių sporto šakų atstovams?

Taip – ir aitvaruotojams, ir burlentininkams. Pavyzdžiui, nurimo vėjas, negali grįžti į krantą, ar tarp trosų susipainiojo, arba gelbėtojai pastebi, kad užstrigo jūroje ir negali grįžti. Buvo prieš kurį laiką atvejis, kad plaukiojo su burlente, kažkas atsitiko ir nebegalėjo pakelti burės, prireikė gelbėtojų pagalbos. Neseniai Neringoje nukrito parasparnis, gelbėtojai irgi važiavo jo ieškoti.

Tikrai nekasdienės situacijos.

Taip, gyvenimas verda. Smiltynėje dažnai būna traumos, kur žmonės važiuoja dviračiais per kalniukus ir krenta. Gelbėtojai padeda ne tik vandenyje, bet ir suteikia pirmąją pagalbą paplūdimyje. Pirmosios pagalbos žinių gelbėtojams prireikia ir tokiais atvejais, kai turi padėti žmonėms, kurie koją susilaužė, susižeidė. Poilsiautojus ištinka ir epilepsijos priepuoliai, saulės smūgiai, insultai.

Tikriausiai didelė dalis žmonių, galvodami apie gelbėtojus, visų pirma įsivaizduoja vyrus. O kaip šioje darbo srityje sekasi moterims?

Ateina į atrankas ir merginų. Kasmet – vis daugiau. Aš neskirstau gelbėtojų į merginas ir vaikinus. Aišku, yra moterų paplūdimiai, kuriuose dirba daug merginų, bet daug dirba ir bendruose paplūdimiuose. Kai vykdome apmokymus ekstremaliomis sąlygomis, vienodai dalyvauja abiejų lyčių atstovai. Kartais merginos net pasirodo žymiai geriau nei vaikinai. Viskas priklauso nuo žmogaus, asmenybės. Čia visi esame gelbėtojai, nesvarbu, ar mergina, ar vaikinas.

Šiuo metu Smiltynė ir II Melnragė turi mėlynas vėliavas, kurios yra kokybės pripažinimo ženklas. Kaip manote, ko galėtų trūkti kitiems Klaipėdos paplūdimiams, kad pasiektų šį lygį?

Mūsų paplūdimiai vieni gražiausių ir geriausių pasaulyje. Smėlis švarus, kopos tvarkingos, Melnragės, Girulių ruožuose įrengti dušai ir tualetai. Palyginti su kitais pasaulio paplūdimiais, kurie turi mėlynas vėliavas, mūsų yra daug aukštesnio lygio.

Visi Klaipėdos paplūdimiai galėtų turėti mėlyną vėliavą. Manau, žmonės, atėję poilsiauti į paplūdimį, turėtų džiaugtis išvystyta infrastruktūra, švaria gamta ir gražiomis kopomis.

O jei kalbėtume apie jūsų, kaip gelbėtojo, karjerą, kas jums labiausiai įstrigo?

Geras klausimas. Buvo daug visokių atvejų, sunku prisiminti. Buvo atvejis, kai gelbėtojai ištraukė iš jūros žmogų, atgaivino, bet jis sąmonės neatgavo ir teko tris dienas laukti, ar jis atsigaus, ar ne. Po trijų dienų atsigavo.

Vieną kartą buvo sudėtingos oro sąlygos, reikėjo gelbėti penkis žmones Giruliuose, kurie apsivertė su baidare, negalėjo grįžti ir gelbėtojai turėjo jiems padėti.

Kiekvienas atvejis skirtingas, sudėtingas ir gelbėtojams nuo to nėra lengviau. Viskas priklauso nuo oro sąlygų, bangų dydžio. Svarbiausia, kad pavyksta sumažinti skęstančiųjų skaičių, ką ir rodo Klaipėdos paplūdimių statistika: per 10 metų nuskendo 3 žmonės, iš jų 2 dėl ligos. Trečiasis atvejis dėl neatsargumo. Kiekvieną atvejį ištiriame, išsiaiškiname.

Sudėtingiausia gelbėtojams būna vadinamoji „Diena X“, kai būna 26–28 laipsniai šilumos, apie 2–3 balų bangavimas, raudona vėliava, didelė trauka į jūrą ir paplūdimyje tūkstančiai žmonių. Būna, kad per tokią dieną gelbėtojai išgelbėja iki 11–14 žmonių. Žmonės mato, kad gelbėtojai dirba visu pajėgumu, traukia žmones iš jūros, bet niekas nekreipa dėmesio ir vėl puola maudytis.

Noriu pabrėžti – saugokite savo gyvybes. Galvokite apie savo saugumą. Lipdami į banguojančią jūrą jūs rizikuojate ne tik savo gyvybe, bet ir gelbėtojų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?