Trečiadienį, kai uostamiesčio mokytojai sulauks sveikinimų Tarptautinės mokytojo dienos proga, vienam pedagogui ji bus ypatinga. Pirmadienį M.Gorkio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojas J.Šapenkovas gavo ypatingą įvertinimą už savo darbą. Tai priminsianti skulptūrėlė, inkrustuota gintaru, jau stovi ant mokytojo stalo.
„Jaučiuosi lyg per pirmą pamoką“, – atsiimdamas apdovanojimą neslėpė pedagogas. Jo profesija – neįprasta. J.Šapenkovas nepažįsta nė vieno vyro, kuris dirbtų pradinukų mokytoju. Be jo, mažylius auklėja tik moterys.
„Geras, nuoširdus, rūpestingas, protingas ir… gražus“, – vardijo ketvirtokai, paklausti, koks yra jų mokytojas, pripažintas geriausiu mieste.
„Šis darbas yra mano gyvenimas. Kartais man sako, kad pasirinkau nelabai vyrišką darbą, bet laikui bėgant supratau, kad pasirinkdamas šią profesiją tapau atsakingas už vaikus bei jų tėvus. Su tėvais taip pat reikia mokėti dirbti“, – tikino Metų pedagogas.
Kol jaukioje, neseniai renovuotos mokyklos klasėje kalbamės su J.Šapenkovu, įsitikinu: dirbti su judriais pradinukais – tikras kantrybės išbandymas. Kol vieni susikaupę rašo, kiti apiberia klausimais mokytoją, spėja pasičiupti svetimą trintuką, netyčia išversti savo kuprinę, be atvangos murkdosi po suolą. Nuskambėjus pertraukos skambučiui, į koridorių išbėga ne visi, kelios mergaitės atsitupia po suolu, kad nepastebėtos galėtų žaisti stalo žaidimus.
Kaune gimęs, mokslus Šiauliuose baigęs, gyvenantis Palangoje, o dirbantis Klaipėdoje J.Šapenkovas savo mokinių net nevadina mokiniais. Jie jam – bičiuliai.
– Kokių taisyklių laikotės dirbdamas šį darbą? – „15 min“ paklausė J.Šapenkovo.
– Visada primenu ir sau, ir vaikams, kad kiekvienas žmogus atsakingas už tą, kuris yra šalia. Vaikams vis sakau, kad jie atsakingi už tėvus, draugus, brolius, seseris ir mokytojus. Jei mes skiepysime šią mintį, manau, kad laikui bėgant tėvai džiaugsis savo vaikais. Ir vaikai jų nepamirš – skambins, rašys tėvams. Per matematikos pamokas mes kalbame ne tik apie matematiką, bet ir apie aukštesnes vertybes, kurios kažkodėl šiais laikais ne taip vertinamos.
– Ar labai išvargina darbas su vaikais?
– Dabar vaikai pasikeitė ir siekiant pritraukti jų dėmesį reikia labai daug ruoštis pamokai. Anksčiau jie žiūrėdavo ir klausydavo, o dabar klausys tik tuomet, jei bus įdomu, jei motyvuosi. Reikia kitaip pamokai rengtis. Mus mokė: mokytojas aiškina, vaikai klauso, įsimena ir kartoja. Ši taisyklė nebegalioja.
– Netrukus išleisite ketvirtokus. Ar nesibaiminate, kad vaikai vėl bus kitokie?
– Vakarais su būsimais pradinukais turiu pasiruošimo mokyklai pamokėles. Matau, kad ateis kiti vaikai. Manęs klausia, ar geresni, ar blogesni jie? Jie tiesiog bus kiti.
– Pradinukų mokytojams tenka sunkiausias uždavinys – išmokyti ir skaičiuoti, ir abėcėlės.
– Mes sakome, kad ne tai svarbiausia. Dabar nerasi nė vieno ketvirtoko, kuris nemokėtų skaityti, rašyti. Visi moka, tik, žinoma, kiekvienas skirtingo lygmens. Kiekvienas vaikas skirtingas, ne kiekvienam reikia spręsti sunkiausius uždavinius. Svarbiausia juos išmokyti mąstyti, protauti, uždavinėti klausimus.
Svarbiausia, kad vaikai vienas kitą suprastų, kad kiekvienas mokėtų džiaugtis kitų vaikų pasiekimais ir neliūdėtų, jei kas neišeina. Esu patenkintas, kai jie ploja išgirdę teisingą atsakymą. Svarbiausia, kad tai išeina spontaniškai, kai jie patys susipranta, kada reikia ploti.
– Neretai pedagogai guodžiasi, kad jų darbas vertinamas neadekvačiai. O jūs kaip pasakytumėt?
– Na, mes išsirinkome profesiją, kuri neturi nė pradžios, nė galo. Kai kurie galvoja, kad mūsų darbas pasibaigia su paskutiniu skambučiu, bet tai netiesa. Svarbiausia, kad mums tas darbas patinka, kad jis nėra monotoniškas. Kai vyresniųjų klasių vaikai ateina ir sveikina, reiškia, kad ne veltui dirbi.
– Vis girdime apie nesibaigiančias reformas ir mokytojų skundus, kad tie pasikeitimai labai vargina. Kaip jūs reaguojate į vis besitęsiančias reformas?
– Reformas turi daryti pats mokytojas, ne kokios rekomendacijos, ne raštai. Niekas neprivers jo dirbti kitaip. Žmogus pats save turi reformuoti, nuolat keistis.
– Į savo mokinius vis kreipiatės „draugai“. Skamba labai novatoriškai. Kaip tai priima kiti?
– Svarbu, kad jie jaustų, jog ateinu į klasę ne šiaip dėstyti, o mokyti. Aš esu tik padėjėjas jų kelyje į mokslą.
– 26 metus atidavėte mokiniams, ar dėl to nenukentėjo jūsų šeima?
– Manęs dažnai klausia, kodėl aš iki šiol nevedęs. Atsakau, kad man šeimą atstoja klasė. Juokaudamas sakau, kad jei sukursiu šeimą, teks atsisveikinti. Nesuprantu, kaip moterys, turėdamos šeimas, vaikus, gali sąžiningai dirbti tokį darbą. Tai labai sunku.
– Ar dažnai užveriate mokyklos duris su šypsena?
– Taip, būna, būna. Reikia stengtis kiekvieną dieną vaikus nustebinti, kad diena būtų įsimintina.
Rinkimams – dešimtmetis
Klaipėdoje metų pedagogai renkami nuo 2001-ųjų. Nusipelniusius mokytojus siūlo pačios mokyklos, vėliau geriausią išrenka komisija. Anksčiau laureatams atitekdavo išgraviruoti rašikliai, dabar – meninės kompozicijos. 2006 m. metų pedagoge tapo Aldona Grigaliūnienė, „Vyturio“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja, parolimpinė čempionė. 2007 m. – Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Pamparas, 2008 m. „Varpo“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Violeta Beniulienė, 2009 m. Sendvario pagrindinės mokyklos šokių mokytoja Diana Mockuvienė, 2010 m. lopšelio darželio „Eglutė“ logopedė Stasė Vilkienė.
