Pasak mero Vytauto Grubliausko, Smiltynė yra vienintelė vietovė Kuršių nerijoje, iki šiol neturinti tokio statuso, todėl būtų logiška, kad visoje teritorijoje galiotų vienodas teisinis reguliavimas.
„Kitas dalykas – Smiltynė Klaipėdos teritorijos kontekste yra pats jautriausias, patraukliausias paplūdimys, su visa pagarba kitiems paplūdimiams, dėl vandens kokybės, infrastruktūros. De facto, tai yra kurortas, bet de jure, to tikrai nebuvo, juolab, turėkime omenyje, kad čia yra turistams patrauklių atrakcijų, yra Jūrų muziejus – tai dera su kurorto įvaizdžiu“, – BNS sakė meras.
Savivaldybė nurodo, kad teritorija turi senas, XIX amžių siekiančias kurortines tradicijas, jos didžiąją dalį sudaro miškai, pajūrio pušynai, Baltijos jūros pakrantės balto smėlio paplūdimiai. Pažymima, kad čia eina ir svarbios nacionalinės bei tarptautinės turizmo trasos: Eurovelo sistemos trasų koridorius, Baltijos takas, pažintiniai turistiniai maršrutai: „Gintaro kelias“, „Pažink Vakarų krantą“.
„Tai būtų paliudijimas, kad einama keliu įteisinti poilsinę, o ne kada nors pramonės vystymui skirtą zoną, juo labiau, uždedant daugiau ribojimų, nei kažkokių didelių galimybių. Į tai labiau žiūriu kaip miesto įsipareigojimą tos teritorijos sutvarkymui, pritaikymui poilsiui ir turizmui, aiškiai deklaruojant, kad nebūtų pramoninių ar didelių komercinių projektų vystymo“, – tvirtino jis.
Pasak savivaldybės, Smiltynės rekreacinė reikšmė ėmė didėti XIX amžiaus pabaigoje, kai tuometinėje Rytų Prūsijoje imta vystyti turizmą Baltijos pajūrio vietovėse. Smiltynės paplūdimiai buvo populiarūs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o vieta rekreacinėms reikmėms imta labiau plėtoti tarpukariu.
Sovietmečiu, 1946-1962 metais Smiltynė su visa Kuršių nerija priklausė draudžiamajai pakrantės pasienio zonai. Pasak savivaldybės, tik vėliau intensyvėjant poilsiautojų srautui čia buvo vėl imtas plėtoti rekreacinis potencialas – pritaikius buvusį nerijos fortą, sukurta muziejinė zona, įrengta etnografinė žvejo sodyba, senų laivų ekspozicija, pastatytas delfinariumas.
