Šiuo metu buvusią Šv. Jono bažnyčios vietą, Turgaus gatvėje, žymi gyvatvorė. Toje vietoje, kur dabar siūbuoja eglės, anksčiau buvo altorius. Stendas primena klaipėdiečiams, kaip atrodė senoji bažnyčia, netoliese užkasta kapsulė su laišku ateities kartoms.
– Kada Turgaus gatvėje pagaliau užvirs statybos? – savaitraštis „15min“ paklausė bažnyčios atstatymo iniciatyvinės grupės vadovo Jurgio Aušros ir Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės kunigo Reinholdo Moro.
J.Aušra (J.A.): Džiaukimės tuo, ką padarėme. Kertinis akmuo – tai įamžinimas, prisiminimas apie tai, kas čia buvo ir kas bus. Turime leidimą statyti bažnyčią, bokštui bus rengiamas atskiras projektas, dėl jo statybų rengiama atskira sutartis. Šie du objektai tarsi atskirti.
Bokšte ketinama įrengti apžvalgos aikštelę, liftą, galbūt čia galėtų būti turizmo informacijos centras. Dar būtų sudėtinga pasakyti, kokio jis būtų aukščio. Senosios bažnyčios bokštas buvo aukščiausias statinys mieste ir siekė 75 metrus. Atstatomos bažnyčios bokštas būtų artimas klaipėdietiškam architektūros stiliui.
Kunigas R.Moras (kun. R.M.): Paveldosaugininkai nepritarė vilnietės architektės Elenos Nijolės Bučkutės pateiktam bokšto projektui. Teigta, kad jis neprimena senojo, yra ne klaipėdietiško stiliaus. Todėl nuspręsta atskirti bažnyčios ir bokšto statybas.
– Daug metų kalbėta apie būtinybę atstatyti šią bažnyčią. Vokietijoje gyvenantys žmonės buvo pasirengę tas statybas finansuoti. Kodėl viskas įstrigo?
J. A.: Gal tokių klausimų šiandien nebeužduokime. Yra kaip yra. Jei pradėsime žiūrėti, kas ko nepadarė, tai jau bus kiršinimas. Galvokime apie tai, kas dar tik bus.
- Istoriniai dokumentai rodo, kad 1925 metais 94 proc. Klaipėdos gyventojų buvo evangelikai liuteronai. Kiek šiuo metu jūsų bažnyčioje yra parapijiečių?
Kun. R.M.: Sunku suskaičiuoti, mat yra vieni aktyvūs, kiti – ne. Iki karo evangelikai mieste dominavo, veikė penkios ar šešios bažnyčios, kitų bendruomenių – vos po vieną. Dabar priešingai. Parapijai priklauso kiek daugiau nei 300 narių.
Stebime kitą procesą – labai daug žmonių išvyksta. Štai sekmadienį pakrikštijome vaiką – su tėvais jis išvyksta į Airiją, netrukus krikštysime kitą vaiką – jis išvyks į Vokietiją.
– Kertinio akmens pašventinimo ceremonijoje dalyvavo ir vadinamieji memelenderiai – žmonės, kadaise gyvenę Klaipėdoje, bet turėję palikti šį kraštą. Vienų tėvai čia tuokėsi, kiti patys čia buvo krikštijami. Ar jie prisideda prie bažnyčios atstatymo?
Kun. R.M.: Kol kas dar sunku pasakyti – pamatysime ateityje, ar paramos sulauksime.
– Klaipėdoje turime skaudžių pavyzdžių – katalikų Šv. Juozapo darbininko ir Šv. Kazimiero bažnyčias. Jų gigantiškos statybos užsitęsė ir vis nebaigiamos.
Kun. R.M.: Mes ir parapijiečiams esame pasakę, kad nestatysime tol, kol nebus pinigų, kad išvengtume tokio likimo. Taip pasakėme ir savivaldybei. Jeigu čia būtų ne senamiestis, o atokesnė vieta – niekas tokios bažnyčios neprojektuotų.
Bažnyčia yra ta vieta, kur susirenkama pabendrauti, pabūti, o ne didžiulis aukštas bokštas ir masyvūs pastatai, kuriuos reikia išlaikyti, šildyti. Bendruomenei tai visai nereikalinga. Kadangi statome istorinėje miesto vietoje, todėl procesas ir užsitęsė, nes kiekvieną detalę reikia derinti – pastatas tai per žemas, tai per aukštas. Senamiestyje yra daugiau reikalavimų, taisyklių.
J.A.: Klaipėdiečiai tikriausiai irgi nėra suinteresuoti, kad miesto centras būtų užvertas ir čia vyktų amžiaus statybos, kranai ir bokštai stovėtų. Sieksime, kad ši bažnyčia, kaip ir Nidos bei Juodkrantės, būtų atvira žmonėms, čia vyktų koncertai, renginiai. Tai tarsi atminimo bažnyčia – to kas buvo, ir to kas bus.
– Bažnyčia buvo nušluota nuo žemės, sovietų okupacijos metais jos vietoje veikė parduotuvė. Ar yra išlikę kokių materialių vertybių iš senosios bažnyčios?
Kun. R.M.: Mes jų neturime. Gali būti, kad jos kur nors užsienyje. Bet nemanau, kad paveikslai galėjo išlikti po gaisro. Kareiviai rado bažnyčią sudegusią, tačiau Kristaus skulptūra išliko sveika. Nežinia, kur ji pateko.
Manau, kad ir bažnytiniai indai galėjo išlikti. Galbūt baigdami bažnyčios statybas kreipsimės į žmones. Gal atsitiks taip, kaip Gargžduose, kur atstačius bažnyčią atsirado žmogus, ilgus metus senuosius varpus saugojęs po šiaudais.
–Ar ir senoji bažnyčia buvo statoma miestiečių lėšomis?
Kun. R.M.: Tik miestiečių. Tai buvo jų bažnyčia, jie čia lankėsi. Bažnyčia buvo statoma turtingų žmonių. Dabar turtingi žmonės mieliau remia dailiausių užpakaliukų konkursus. O tuomet buvo statomos bažnyčios. Turtingam žmogui tai buvo prestižo reikalas.
Jei prisiminsime istoriją, tai kunigaikščiai Radvilos, buvę vos ne Lietuvos karaliais, rėmė daugelio Lietuvos bažnyčių atstatymą. Net prie Gargždų evangelikų liuteronų bažnyčios statybų prisidėjo. Tiškevičiai taip pat bažnyčias rėmė.
J.A.: Ketiname kreiptis ir į Vyriausybę. Taip, kaip grąžinamas žydų turtas, atstatomos katalikų bažnyčios, manome, ir liuteronai turi teisę pretenduoti į paramą. Sieksime, kad Vyriausybė taip pat remtų ir mažąsias bendruomenes.
Klaipėda – tai Lietuvos vartai į pasaulį. Tad puoškime, dabinkime tuos vartus, kelkime dvasingumą ir čia.
Tęsia tėvo darbus
Klaipėdoje gimęs ir augęs, vokiškų šaknų turintis, kunigas R.Moras dirbti į gimtąjį uostamiestį iš Biržų krašto sugrįžo 1993 m. Mirus jo tėvui, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigui, miesto liuteronai pasikvietė R.Morą į gimtąjį miestą pratęsti darbų. Kunigo tėvas jau buvo pradėjęs rūpintis bažnyčios atstatymo reikalais.
Klaipėdoje R.Moras buvo įšventintas į kunigus, pirmoji jo parapija – Švėkšna.
Kaip paremti statybas
Pinigines aukas (įvairia valiuta) galima siųsti pavedimu į Klaipėdos Evangelikų Liuteronų parapijos sąskaitą (kodas Nr. 191827719): LT74 7044 0600 0651 1152, SEB bankas, SWIFT CBVILT2X, pažymint, kad auka –
Šv. Jono bažnyčiai atstatyti.
