Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė:
„Pirmiausia reikėtų, kad su vaikais dirbantys specialistai būtų apmokyti atpažinti rizikos ženklus, jog vaikas patiria smurtą. Tai būtų visi specialistai – gydytojai, mokytojai, auklėtojai, būrelių, stovyklų vadovai. Reikia, kad žmogus, kuris nori gauti leidimą dirbti su vaikais, būtų susipažinęs, išmokęs atpažinti smurto požymius ir žinotų, kam apie smurtą pranešti, ką daryti. Tai pagerintų ankstyvą smurto atpažinimą ir pagreitintų tarnybų įsikišimą.
Antras dalykas – turėtų būti patvirtinta reagavimo tvarka, algoritmas, kaip turi veikti vaiko teisių apsaugos specialistas, koordinuojantis kitų specialistų pastangas spręsti problemą.
Reikia žinybų bendradarbiavimo schemos, kaip prasidėjęs įvykis turi būti ištirtas ir vaikui bei šeimai būtų suteikta tokia pagalba, kokia ji yra reikalinga. Tokių algoritmų šiandien nėra. Šiandien kiekvienas vaiko teisių apsaugos skyrius turi teisę nuspręsti, ką daro kiekvienu atveju, o tos darbo praktikos skiriasi nuo labai gerų iki labai prastų.
Trečias dalykas, kalbant apie ankstyvesnę smurto prieš vaikus prevenciją, būtų tėvų, visuomenės švietimas. Reikia pakeisti vyraujančias nuostatas iš autoritarinio ugdymo, griežtos rankelės politikos į demokratinį susikalbėjimą, pozityvių vertybių ugdymą, teisių, orumo saugojimą“.
Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevičius:
„Vaiko teisių apsaugos skyriai neturi būti pavaldūs savivaldybei, nes tame yra politinių dalykų. Vaiko teisių apsaugos skyrių sprendimams šiandien įtaką daro savivaldybių administracijos. Tačiau specialistai turi turėti laisvę ir mandatą daryti sprendimus patys ir tai neturėtų būti derinama so politine vadovybe, neturėtų būti žiūrima, kaip atrodo statistinės lentelės ir taip toliau. Vaiko teisių apsaugos skyriai galėtų būti kaip atskiri vienetai, kurie būtų steigiami, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Antras dalykas, tai darbas su šeimomis turi pakeisti savo kryptį. Jeigu mes šiandien pakeltumėme bet kurios savivaldybės šeimos bylą, tai ten rastumėme labai daug informacijos apie tėvus, kas su jais buvo daroma. Tačiau ten nerasime informacijos, kokia yra vaiko situacija, kokie jo poreikiai, sunkumai ir taip toliau.
Tai yra, pats darbas turi būti organizuojamas iš vaiko pozicijų. Mes turime stebėti vaiką ir spręsti, kas jam vienoje ar kitoje situacijoje yra geriausia, kokie priimti sprendimai būtų geriausi ir taip toliau.
Dabar, kai specialistai žiūri iš tėvų pozicijos, atsiranda galbūt gailestis, galbūt pateisinimai ir panašios interpretacijos, o jos veda į subjektyvumą. Taip pamirštama, kodėl visa vaiko teisių apsaugos struktūra buvo sukurta. O sukurta juk ji buvo dėl vaiko.
Trečias dalykas – mes turime turėti sistemą, kur reaguojame į kiekvieną atvejį, kai šeimai reikia bet kokios pagalbos, ar tai būtų vieno iš tėvų darbo praradimas, ar tai būtų migracijos paliesta šeima, ar tai būtų besilaukianti nepilnametė ir taip toliau. Tada tai iš tikrųjų būtų efektyvu, nes mes dirbtumėme su įveikiamomis problemomis ir realia pagalba. Tai būtų tikroji prevencija, nes, kas vyksta dabar, tėra gaisrų gesinimas. Šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašus įrašoma jau kritinėse situacijose“.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė:
„Mano galva, svarbiausias dalykas, reikia daugiau pagalbos šeimai ir prevencijai. Jeigu modeliuojant po šito baisaus atvejo Kėdainiuose, tai daug kas turėjo būti daroma kitaip. Kai buvo pirmas ženklas, kad vaikas yra nuskriaustas, tai turėjo būti iš karto einama į šeimą, iš karto abiem tėvams siūloma pagalba.
Kitas dalykas – visuomenės švietimas. O tai reiškia, kad visi, kas yra aplink vaiką, tėvai, medikai, pedagogai turi pakeisti požiūrį. Pas mus daugeliu atvejų vaikas yra traktuojamas kaip daiktas. Reikia išmokti patikėti vaiku ir laiku pamatyti bei sugebėti atpažinti smurtą.
Trečias dalykas, reikia priimti tą liaudiškai vadinamą „nemušimo įstatymą“, kur yra apibrėžtos visos smurto formos ir uždraustos fizinės bausmės. Šiandien mes to įstatymiškai apibrėžto dalyko neturime, o tai reiškia, kad iki šiol mūsų valstybė nėra morališkai ar įstatymiškai įsipareigojusi apsaugoti vaiką nuo smurto“.
