Į tarptautinę misiją Ukrainoje lietuvės leidosi gegužės 1-ąją. Kartu su jomis į Kijevą vyko ir du gydytojai klounai iš užsienio – čekas ir slovakas. Visi jie turėjo pagrindinę užduotį – suteikti emocinę paramą Rytų Ukrainos vaikams pabėgėliams.
Atvyko savaitėms, įstrigo metams
Per dviejų savaičių viešnagę gydytojai klounai bendravo su maždaug šimtu skirtingo amžiaus ukrainiečių pabėgėlių, apgyvendintų buvusiame biurų pastate Kijeve. Čia sukurtos bendrabučio sąlygos: kiekviena šeima turi po kambarėlį, kuriame vos keli baldai – dviaukštės lovos, stalas ir spinta. Tualetais, dušais ir virtuve tenka dalytis su kitais to paties likimo broliais.
Ne apie tokį gyvenimą svajojo Indrės ir Justės sutikti žmonės. Jie įsivaizdavo, kad Kijeve prisiglaus keletui savaičių, o štai jau prabėgo pusmetis, kai kam – net metai.
„Kai kurie jau nieko nebesitiki. Anksčiau jie planavo gyvenimą į priekį, o dabar nežino, kas bus rytoj“, – dar neataušusiais įspūdžiais dalijasi Justė.
Didžiuma suaugusiųjų gyvena izoliacijoje, nes neturi darbo. Šeimoms suteiktas stogas virš galvos, patenkinami baziniai higienos poreikiai, dalijami maisto produktai, tačiau menkai kam rūpi jų dvasiniai išgyvenimai.
Suaugusieji nemato perspektyvos ir jaučiasi įstrigę: iš namų išvaryti, bet Kijeve – irgi svetimi.
„Prošvaisčių, kad konfliktas greitai baigsis, nėra. Todėl suaugusieji nemato perspektyvos ir jaučiasi įstrigę: iš namų išvaryti, bet Kijeve – irgi svetimi“, – svarsto J.Kulakauskaitė.
Nevaikiškos vaikų svajonės
Pabėgėlių vaikams integruotis sekasi geriau: jie lanko mokyklas, būrelius pagal polinkius, kuriuos ugdė ir gyvendami Rytų Ukrainoje. Tačiau net mažiausieji, paprašyti įvardyti didžiausią svajonę, sumurma: „Grįžti namo – ir viskas.“
Tiesa ta, kad daliai pabėgėlių jau nebėra kur grįžti – jų namai virto griuvėsiais. Kiti – dar turi vilties.
„Viena moteris pasidžiaugė, kad jos namo tik pora langų išmušė, vadinasi, ji dar turi namus“, – liūdnai šypteli Indrė.
„Yra tokių šeimų, kur keli namiškiai likę Rytų Ukrainoje ir rūpinasi turtu. Pastarųjų nuotaikos pakilesnės. Jie kalba: „Gal kitą mėnesį jau grįšim.“ Arba nuvažiuoja trumpam, pabūna ir grįžta, kai prasideda neramumai“, – antrina Justė.
Žaizdas gydė juoku
Šeimos iš Rytų Ukrainos pasitraukė tam, kad apsaugotų vaikus. Todėl apie tai, kas vyksta, su jais daug nekalbama.
Viena moteris pasidžiaugė, kad jos namo tik pora langų išmušė, vadinasi, ji dar turi namus.
„Mūsų misija nebuvo atverti ir kapstyti žaizdas. Priešingai, siekėme nukreipti dėmesį nuo sunkumų, padėti emocijas išventiliuoti per juoką ir žaidimus“, – pasakoja Justė.
Atrodo, kad gydytojams klounams pavyko. „Viena jauna moteris lankėsi net pas psichologus – jos niekas nebedžiugino. Po mūsų užsiėmimų ji prasitarė: „Negaliu užmigti, nes visą laiką ima juokas.“ Ji išlaisvino save. Tėvas sakė nepažinęs savo dukters: mergaitė, kuri niekada nesišypsodavo, keturias dienas su mumis buvo labai laimingas vaikas“, – pasiektais rezultatais džiaugiasi Indrė.
Du dideli spektakliai
Misijos Ukrainoje metu gydytojai klounai su vaikais pabėgėliais parengė du didelius pasirodymus.
Su viena grupe statė spektaklį apie kelionę namo, paremtą vaikų norais. Kelionė buvo ilga, mat teko nuskristi į kosmosą, įveikti vandenyną, nusikelti į Afriką. Į vaidinimą įsitraukė ir tėvai, kurie, tarkime, pasivertę drambliais, vaikams padėdavo persikelti į kitą erdvę.
Pats spektaklis padiktavo moralą: namai ten, kur tavo šeima, kur draugai.
Viena mergaitė prisipažino svajojanti apie erdvų butą. Turbūt nieko keista, kai kambariuke gyvena šešiese.
Antrojo pasirodymo metu buvo suburta nauja cirko trupė. „Vaikai buvo labai imlūs įvairiems triukams, juos domino gimnastika, šokiai ir akrobatika, todėl sukūrėme galingą šou, kuriame vaikai tapo pagrindiniais atlikėjais – žvaigždėmis“, – pasakoja Justė.
Kalbėdami apie savo troškimus, vaikų tėvai akcentavo nematerialius dalykus: gyvenimą džiaugsme, dalijimąsi gėriu ir laime. Tuo metu vaikai stebino praktiškumu.
„Viena mergaitė prisipažino svajojanti apie erdvų butą. Turbūt nieko keista, kai kambariuke gyvena šešiese“, – samprotauja Indrė.
Turi mažai, bet nori duoti
Prieš leisdamiesi į misiją Kijeve, gydytojai klounai Vilniuje išklausė trijų dienų paskaitų ciklą. Jie rengėsi galimoms emocinėms krizėms, kurios neretai ištinka socialiai pažeidžiamas grupes, ypač psichologinę traumą patyrusius vaikus.
Tačiau šių teorinių žinių pritaikyti praktikoje neteko. Užsieniečius ukrainiečiai priėmė geranoriškai, atvira širdimi. Netrukdė net kalbos barjeras.
„Kolega galiausiai jau ir čekiškai kalbėdavo – ir visi suprato! – juokiasi Justė. – Ukrainiečiai – labai šilti žmonės.“
Jiems labai norėjosi ką nors duoti. Sakė: „Kai neturi, gali atiduoti paskutinį“.
„Lietuviai – santūresni. Tenka daug dirbti, kad pelnytum pasitikėjimą ir gautum gerą žodį“, – pritaria Indrė.
Merginos ištiesia rankas ir demonstruoja jau beveik visai išblukusių piešinių pėdsakus.
„Viena mama mums ornamentais išpaišė rankas. Vaikai rašė linkėjimus, dovanojo apyrankes. Jiems labai norėjosi ką nors duoti. Sakė: „Kai neturi, gali atiduoti paskutinį“, – maloniai nustebinta Justė.
„Kaip jūs ten, Europoje, gyvenate?“
Lietuvių, slovako ir čeko komanda drauge dirbo pirmąkart, tačiau galėtum pamanyti, kad tai – seniai susigrojus ketveriukė. Jokių nesutarimų neiškilo – klounai papildydavo vienas kitą.
„Gal dėl to, kad esame patyrę panašius dalykus, gyvenę panašiame istoriniame kontekste“, – svarsto Justė.
Ukrainiečiai jų godžiai klausdavo: „Kaip jūs ten, Europoje, gyvenate? Kaip atgavote laisvę?“
„Mes jiems esame Vakarai. Jie labai myli mūsų prezidentę, nes ji griežtai pasisako Rusijos atžvilgiu – jie vertina tokį palaikymą“, – pasakoja Justė.
Mes jiems esame Vakarai. Jie labai myli mūsų prezidentę, nes ji griežtai pasisako Rusijos atžvilgiu – jie vertina tokį palaikymą.
O to palaikymo kartais pristinga net iš savų. Ukrainoje justi visuomenės susiskaldymas, ne visus džiugina užplūdę pabėgėliai, su kuriais tenka viskuo dalytis.
„Kijeve dirba įvairios nevyriausybinės organizacijos, dedančios pastangas suvienyti žmones“, – sako Justė.
„Viena moteris guodėsi, kad jai buvo pasiūlyta grįžti atgal ir kariauti. Suprask, kodėl pabėgai – turėjai ginti savo namus! Ji pasakė: „Aš juk moteris.“ Ir išgirdo: „Tai kas?“, – kalba Indrė.
Kita stotelė – rytiniai regionai
Organizacija „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ priklauso tarptautinei asociacijai „Red Noses International“, jau vykdžiusiai panašias gydytojų klounų „Emergency smile“ misijas Naujojoje Zelandijoje, Kamerūne, Sirijoje, Jordanijoje.
Misijos Ukrainoje pagrindiniu iniciatoriumi tapo Lietuva. Indrė ir Justė užmezgė naudingų kontaktų: dar nespėjo apšilti kojų namuose, o jau vėl nori grįžti į Ukrainą, tik dabar jau į rytinius regionus, kur telkiasi didžiulės pabėgėlių bendruomenės.
Ne kiekvienas aktorius gali būti geru klounu.
Iki pastarosios misijos merginos dirbo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ligoninėse, kur penkiskart per savaitę lanko sergančius vaikus ir dovanoja jiems šypsenas, padedančias sveikti.
„Tai – labai skirtinga, nesakyčiau, kad palyginama“, – apie patirtį dirbant su sergančiais vaikais ir karo pabėgėliais kalba Justė, prie „Raudonų nosių – gydytojų klounų“ prisijungusi dar prieš penkerius metus.
Ne kiekvienas aktorius – geras klounas
Iš Jonavos kilusi Justė nėra baigusi aktorinių studijų, tačiau nemažai vaidino studentų teatre. Justė Vilniaus kolegijoje yra baigusi socialinės pedagogikos bakalaurą, M.Romerio universitete – vaiko teisių apsaugos specialybės magistrą.
Telšiškė Indrė – profesionali aktorė, mokslus krimtusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Prie gydytojų klounų ji prisijungė prieš trejus metus.
Merginos šiandien save vadina profesionaliomis klounėmis. Įgūdžius jos tobulina tarptautinėje juoko mokykloje Austrijoje, kur paskaitas veda lektoriai iš viso pasaulio.
„Ne kiekvienas aktorius gali būti geru klounu. Mūsų darbe labai svarbus kontaktas su vaiku, svarbu turėti šeštą jausmą ir pajausti, ko tuo metu jam reikia“, – aiškina Indrė.
„Klounas yra multiinstrumentalistas: turi būti muzikalus, plastiškas, mokėti šokti, žongliruoti, išmanyti magiją, turėti gerą humoro jausmą“, – vardija Justė.
Per 5 veiklos metus gydytojai klounai aplankė daugiau nei 20 000 vaikų ligoninėse.
