– Vasara buvo lietinga, ruduo – dar lietingesnis. Ko gero, dabar Lietuvoje tai yra viena pagrindinių pokalbių temų. Ar tokį gausų lietų, kurio kai kuriuose Lietuvos regionuose nebuvo 50 metų, galima sieti su klimato kaita?
– Žinoma, būtų galima sieti su klimato kaita, tačiau nereikėtų visos bėdos suversti vien tik klimato kaitai. Stiprus, ilgalaikis lietus būdingas Lietuvos klimatui. Tik klausimas, koks tas kritulių kiekis? Ar jis nėra padidėjęs būtent dėl šylančio klimato? Ar jis nepadidėjo dėl to, kad debesyse sukaupiama daugiau vandens?
[...] Jeigu darytume prielaidą, kad vis dėlto klimato kaita daro įtaką ir kritulių kiekiui, tai tikrai būtų galima pripažinti, kad kritulių kiekis, ypač stiprių liūčių metu, padidėja 10–15 proc.
– Taigi, jeigu klimatas dar labiau šils, ar gali būti tiek ruduo, tiek vasara dar lietingesnė?
– Nebūtinai. Kadangi klimato kaita lemia ir visos atmosferos cirkuliacijos persitvarkymą, ypač vidutinėse platumose, gali įsivyrauti vadinamieji meridianiniai procesai, kurie arba atneš tropines oro mases iš pietų (tai yra buvę ne kartą – praktiškai kiekvienais metais pastebimas šilumos įsiveržimas, karščio bangos), arba šaltas oro mases iš Arkties vandenyno, Arkties regiono.
Taip pradeda kaitaliotis laikotarpiai: labai sausringi, labai lietingi, labai šilti, labai karšti, žiemos tampa nepastovios, nepastovi sniego danga – tai pasninga, tai nutirpsta kas dvi savaites. Tokie procesai susiję su atmosferos cirkuliacijos persitvarkymu. Tai, deja, neišvengiamai tenka susieti su klimato kaita.
– Kalifornijoje siautėja gaisrai. JAV mokslininkai sako, kad kritulių nebuvimas, sausros, gaisrai tiesiogiai susiję su klimato atšilimu. Kokia jūsų nuomonė?
– Gaisrams kilti reikalingos keturios sąlygos: sausas oras, sausra, stiprus vėjas, žaibai arba žmogaus ranka. Jeigu iš šių keturių sąlygų yra bent trys vienu metu, tikrai galima tikėtis stichinių padarinių. Dabar Kalifornijoje susiklostė būtent tokia stipriems ir nevaldomiems gaisrams plisti palanki situacija. Stiprūs vėjai labai apsunkina gaisrų gesinimą. Kalifornijoje apskritai vyrauja sausringas klimatas.
Antras dalykas, šitoje teritorijoje dar egzistuoja toks vietinis meteorologinis reiškinys – Santa Anos vėjai, kurie pučia nuo kalnų. Jie sausi, šilti, todėl dar labiau išdžiovina miško paklotę, miškus, dar labiau sustiprina gaisro plitimą.
Tokios sąlygos tapo šio stichinio reiškinio priežastimis. Kas sukėlė šituos gaisrus? Jeigu vertintume pagal statistiką, 95 proc. gaisrų sukeliami žmogaus neatsargaus ar tyčinio veiksmo, 5 proc. – žaibų. Šylant klimatui vyksta atmosferos elektrizacijos efektas, todėl žaibų tikrai padaugėjo. Vienas laipsnis temperatūros prideda 12 proc. žaibų. Tai labai ryškus padidėjimas. Tai turbūt irgi lemia. Pernai panašaus masto gaisrai kilo Kanadoje. [...]
– Esant dabartinėms tendencijoms, iki 2100 m. vidutinė oro temperatūra Lietuvoje šoktels nuo 1,5 iki 5 laipsnių, daugės kritulių, o Baltijos jūros lygis pakils iki 90 cm. Tokie grėsmingi faktai paskelbti ketvirtadienį Raudondvaryje vykusioje tarptautinėje konferencijoje klimato kaitos klausimais. Kiek grėsminga gali būti tokia prognozė Lietuvai ir, ko gero, visam Europos regionui?
– Šie skaičiavimai, modeliavimo rezultatai kuriami jau daugybę metų. Tai ne pirmi skaičiai. Tai, ką paminėjote, yra maksimali jūros lygio pakilimo riba – vidutiniškai 90 cm. Ji tokia turbūt nebus. Labiau tikėtina, kad jūros lygis pakils apie 30–40 cm. Tai visiškai reali tendencija, nes jau ir dabar per 100 metų pakilo apie 18–19 cm, vietomis – iki 20 cm. Tokia tendencija pastebima Baltijos jūroje. Kadangi pietinėje Baltijos dalyje vadinamoji litosferos plokštė grimzta, todėl čia tas vandens lygio kilimas dar ryškesnis. Sakykime, šiaurinėje Europos dalyje, Suomijos pakrantėje, to nesijaučia.
Taigi, kad ir pusės metro, kad ir 40 cm vandenyno lygio pakilimas pirmiausia pakenks krantų būklei, tai gresia užtvindymu, žemų pakrančių pelkėjimu, netgi miško nykimu. Pati temperatūra, jos kaita, žinoma, susijusi su tuo, kaip visame pasaulyje keisis klimatas, su globaliais reiškiniais. Esame tik mažytė dalelė.
Kažkokių ypatingų individualių procesų negali būti. Viskas labai susiję su gyventojų skaičiumi. Dėl to mes ir prognozuojam, kad iki amžiaus pabaigos vidutinė metų temperatūra gali pakilti nuo 1,5 laipsnio iki net 3–4 laipsnių. Tai, jeigu Žemėje bus labai daug gyventojų ir bus intensyviai naudojamas iškastinis kuras, jeigu nebus tvarios ekonomikos plėtros, tikėtina, kad pasieksime tą maksimalų, pesimistiškiausią variantą.
– Pasaulis deda pastangas, kad sumažintų klimato kaitos poveikį. Ar matote šias pastangas? Kaip būtų galima sumažinti klimato atšilimą, jeigu tai įmanoma, ar kaip prie jo prisitaikyti?
– Be abejo, šios pastangos įvairiose šalyse nevienodai sėkmingos ir nevienodo masto. Išsivysčiusios, stiprios ekonomikos šalys gali įgyvendinti tikrai didelius projektus ir gauti pastebimą ir ryškų efektą. Tačiau yra ir besivystančios šalys, atsilikusios šalys, kurios dar tik žengia į, galima sakyti, pramoninę erą. Turiu omenyje daugelį Afrikos šalių, kai kurias Vidurio Amerikos šalis, ypač Polinezijos, Mikronezijos šalis, t. y. mažųjų salų šalis. Jos susiduria su iššūkiais, kurie jų ekonomikai neįkandami.
Jeigu darytume prielaidą, kad vis dėlto klimato kaita daro įtaką ir kritulių kiekiui, tai tikrai būtų galima pripažinti, kad kritulių kiekis, ypač stiprių liūčių metu, padidėja 10–15 proc.
Tokie iššūkiai gali būti sausra, kuri išsekina praktiškai visus vandens išteklius ir nuniokoja žemės ūkį. Jeigu nėra vandens, stoja ir pramonė. Jeigu tai salos, kuriose krantai lėkšti, kyla užtvindymo grėsmė. Be abejo, pats krantų tvirtinimas būtų brangus projektas. Šios šalys, deja, dažniausiai tiesiog pasiduoda tam poveikiui.
Dėl to dabartinis Paryžiaus klimato kaitos susitarimas ir yra nukreiptas būtent į tų besivystančių šalių integraciją, sakykime, globalius projektus, kad būtų padedama prisitaikyti, didinti atsparumą, kad klimato kaita joms darytų kuo mažesnį poveikį. Be abejo, kiekvienoje šalyje kyla savi uždaviniai. Ir šis ruduo parodė, kad Lietuvoje vis dėlto dar turime didelių problemų, susijusių su įmirkusiu dirvožemiu, užtvindytais laukais.
– Norvegai sako, kad lietus nėra problema ir galima iš to net turėti naudos. Kitaip tariant, galbūt galima klimato kaitos padarinius panaudoti saviems tikslams?
– Žinote, reikia turėti omenyje, kad Norvegijos reljefas, paviršius yra kitokio pobūdžio – ten yra kalnuota sritis, dideli nuolydžiai, labai tankus upių tinklas. Tai labai palanki situacija hidroenergetikos plėtrai. Jie tai tikrai panaudoja puikiai – kuo lietingesnė vasara, tuo jie pagamina daugiau hidroenergijos.
Ši patirtis galbūt ir naudinga, bet tik nedidelei daliai. Mūsų šalis vis dėlto yra lygumos, žemės ūkio kraštas. Reikia gerai pagalvoti, ar tikrai dar funkcionuoja melioracinės sistemos, sausinimo sistemos, kurios įrengtos daugiau kaip prieš pusę šimtmečio.
Daugelyje vietų jos, ko gero, jau nebeveikia. Be to, kartais pats žmogus išprovokuoja neigiamus padarinius. Man teko ir matyti, ir girdėti, kad sėjama netgi užliejamose salpose, t. y. prie pat upės vandens, kur anksčiau buvo pievos, kuriose buvo tik ganomi gyvuliai, šienaujama. Dabar ten bandoma auginti javus. Be abejo, bet koks vandens pakilimas, kad ir pusmetriu, užpila šituos laukus. Tai ir vadinama sąmoningu pažeidžiamumo didinimu.
– Kokios būtų jūsų rekomendacijos Lietuvai?
– Pirmiausia reikėtų netaupyti įgyvendinant tokius projektus, kurie leistų apsisaugoti nuo žalingų padarinių. Jie didele dalimi ne tik duos ekonominį efektą įgyvendinimo metais ir kitais metais, bet ir stumtelės šalį, savivaldybę į pirmaujančias pozicijas. Kadangi jos [savivaldybės] taps konkurencingesnės, mažiau pažeidžiamos, bus patirti mažesni nuostoliai, smulkesni neigiami padariniai. Tai bus ekonominis proveržis ne tik galvojant apie klimato kaitą. Tai bus ekonominis proveržis visomis prasmėmis.
– O kiekvienas iš mūsų kuo galime prisidėti?
– Tai jau yra klasikinės rekomendacijos – pasodinti medį, patraukti šaldytuvą nuo šildymo baterijų, kad be reikalo nebūtų naudojama tokia didelė energijos dalis, kad būtų apšiltinti namai, kad neišeitų šiluma pro lubas, pro grindis ir sienas. Tai reiškia, kad ir pastatų renovacija būtų labai palankus projektas. Žinoma, svarbu neteršti gamtos atliekomis. Vis dėlto atliekų rūšiavimas yra labai naudingas, nes perdirbimas leidžia išsaugoti naudingųjų iškasenų išteklius.
