Šylantis pasaulio klimatas – negailestingas pasaulio gyvūnijai ir augalijai, tarp jų ir mieliesiems pasakų herojams ežiukams. Vakarų Europa jau susirūpino šių vabzdžiaėdžių žinduolių likimu.
Viena Prancūzijos ežių prieglauda šiuos gyvūnus apibūdino kaip „baltuosius lokius mūsų soduose" ir sako, kad klimato kaita daro įtaką jų gebėjimui susirasti maisto.
2021-ųjų vasarį Jungtinės Karalystės gamtosaugininkų grupė pranešė, kad per pastaruosius du dešimtmečius ežių populiacija vietinėse kaimo vietovėse mažėjo vidutiniškai 8,3 proc. per metus. Kitoje britų ataskaitoje šie gyvūnai buvo klasifikuojami kaip rūšis, kuriai gresia išnykimo pavojus.
O Vokietijos gamtosaugininkai prognozuoja, kad per dešimtmetį vietinė ežių populiacija gali sumažėti perpus, rašo „Deutsche Welle“.
-
Invaziniai gyvūnai Lietuvoje: labiausiai kamuoja šliužai, ateityje prognozuojamas meškėnų antplūdis
-
Kokių gyvūnų populiacijoms klimato kaita daro didžiausią įtaką?
-
2022 metų vasara buvo karščiausia per visą Europos stebėjimų istoriją
-
Šalys, gaminančios 70 proc. viso maisto, jau iki 2045 metų susidurs su išbandymais karščiu
Lietuvoje skaičius taip pat mažėja
Gamtininkas Deividas Makavičius sako, kad ežių Lietuvoje mažėja, tačiau pabrėžia, kad toks vertinimas – subjektyvus, mat ežių populiacijos tyrimai neatliekami.
„Dėl klimato kaitos jų mažėja tuose kraštuose, kur ypač jaučiamas atšilimas – šiaurinėse valstybėse, tokiose kaip Lietuva, Latvija, Estija, Skandinavijos šalys. Tai vyksta, nes iš mūsų teritorijų traukiasi kai kurios floros rūšys, nyksta eglynai, tai ežių populiacija gali mažėti dėl to, kad pasikeitė jų racionas. Įprastų vabzdžių, kurie būdavo normaliomis klimatinėmis sąlygomis, kurios buvo, pavyzdžiui prieš 20 ar 15 metų, taip pat mažėja, nes pas mus daugėja pietinių rūšių vabzdžių“, – sako gamtininkas.
Anot jo, gali būti, kad ežiai nėra prisitaikę maitintis atkeliavusiomis naujomis rūšimis.
Jis yra mažas mūsų laikų dinozauriukas.
„Tiesiog keičiasi racionas arba turės praeiti kažkiek laiko, kad naujos ežių kartos prisitaikytų prie naujų vabzdžių rūšių. Nes naujų rūšių kitokia elgsena, galbūt jie maitinasi kitokiose vietose, išstumia ežiams įprastas mitybines vabzdžių rūšis“, – sako D.Makavičius.
Daug žūsta keliuose – prie to irgi prisideda klimato kaita
Nors ežių populiacijos tyrimai Lietuvoje neatliekami, vis dėlto sekama, kiek jų žūsta keliuose.
„Atrodo, dabar degalai pabrango, bet automobilių keliuose nesumažėjo. Be to, ežiui pavojingas tiek ekologinis transportas, tiek ir taršus. Jeigu pereisime prie elektromobilių, vis tiek judėsime. O elektromobilis ežiui yra vienodai pavojingas, nes jis yra mažas mūsų laikų dinozauriukas, kuris pamatęs gresiantį pavojų nesprunka, jis galvoja – susigūšiu, pasišiaušiu ir išsigelbėsiu. Tuo tarpu automobiliui tai nieko nereiškia“, – sako gamtininkas.
Tai, kad ežių daug žūsta po automobilių ratais – ne tik neslopstančio transporto srauto padarinys. Prie to prisideda ir klimato kaita – dėl jos ežiams tenka plėsti medžioklės plotus ir gaišti jai daugiau laiko. Dėl didesnio judėjimo ežiai dažniau nukenčia keliuose.
„Viskas susiję: Lietuvoje po truputį keičiasi ir augmenijos sudėtis, taip pat ir entomologinė sudėtis. Taip pat ir kiek naujų paukščių aptinkame: pavyzdžiui, bitininkas, – pietų kraštų paukštis, jau įsikūrė Lietuvoje ir peri. Didysis baltasis garnys, kuris buvo ypač retas, Lietuvoje vėl peri. Jie, aišku, užima nišą, kurioje anksčiau buvo mums įprastos gyvūnų rūšys. Ir dažniausiai tie atėjūnai būna agresyvesni – kaip visi pietiečiai – ir išstumia mūsų vietines rūšis, nukariauja jas.
Dėl to jiems reikia arba ieškoti naujų mitybos vietų, arba jie turi daugiau gaišti laiko, kad pasisotintų – tai turi būti aktyvesni, judresni. Dėl to didesnė tikimybė pakliūti po automobilių ratais“, – sako gamtininkas.
Taip pat, jo teigimu, ežiams vis sunkiau rasti tinkamų žiemaviečių.
Mūsiškį ežį gali išstumti
D.Makavičius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kilo keblumų ežių sistematikoje.
„Per 40 metų ežių rūšies, gyvenančios Lietuvoje, mokslinis pavadinimas pasikeitė tris kartus. Iš pradžių buvo galvojama, kad Lietuvoje gyvena europinis ežys (erinaceus europaeus). Paskui pasirodė, kad galbūt baltakrūtis ežys, paskutiniais duomenimis, tai yra šiaurinis baltakrūtis ežys (erinaceus roumanicus). Pietų Europos rūšys, kaip ir europinis ežys, gyvena šiltuose kraštuose, jie yra prisitaikę. Ir pietinis baltakrūtis ežys (erinaceus concolor) yra prisitaikęs prie Vidurio ir Pietų Europos mitybinių rūšių“, – 15min pasakoja gamtininkas.
Galime savo tikrojo ežio ir nebeturėti.
Anot D.Makavičiaus, gali būti, kad šios rūšys plis į Lietuvą ir gali išstumti mūsų vietinę ežių rūšį.
„Tačiau tas plitimas yra natūralus, ne užvežtinis, invaziniu jo nepavadintume. Keičiantis klimatui gyvūnai patys ieškosi naujų teritorijų, tai gali po truputį tas arealas net išstumti mūsų ežius į šiaurę, šiaurės rytus ir galime to savo tikrojo ežio ir nebeturėti“, – sako gamtininkas.
Anot D.Makavičiaus, galimi du keliai: ežiai turės prisitaikyti arba jį pakeis kita rūšis.
„Pirmas variantas – prisitaikymas. Kaip kad prisitaikė pilkosios gervės, kurios kažkada buvo raudonojoje knygoje ir perėjo tik žmogaus neįžengiamuose pelkynuose. Dabar jų yra visur, netgi laukuose gali perėti, pievose.
Tuo tarpu juodasis gandras neprisitaiko prie žmogaus, nyksta.
Ežys arba prisitaikys prie kintančių sąlygų, arba jį pakeis kita ežių rūšis. Ta niša nebus tuščia, gal kita ežių rūšis pakeis. O gal ir prisitaikys, gal atras tinkamo maisto. Bet aišku, kurį laiką populiacija drastiškai kris, jeigu prie to dar prisidės ir žmogaus neigiamas poveikis – buveinių transformacija, automobilių judėjimas“, – sako gamtininkas.
Reikia tyrimų
D.Makavičius neabejoja, kad Lietuvoje trūksta dėmesio ne tik ežiams, bet ir kitiems žinduoliams.
„Būtinai reikia daugiau tyrimų, ypač tokių jautrių grupių. Reikėtų inicijuoti tyrimus, bet juos turėtų bent kuruoti mokslininkai, o padėti, aišku, gali ir savanoriai stebėtojai“, – sako gamtininkas.
Anot jo, aukštosios mokyklos turėtų skirti daugiau dėmesio, skatinti studentus domėtis žinduoliais, apie juos rašyti mokslinius darbus.
„Aukštosios mokyklos turėtų stebėti mūsų biologinę įvairovę ir jautrias rūšis dešimtmetį į priekį. Duomenų taip greitai nesurinksime, negalime per metus dvejus metus surinkti duomenis ir paskelbti – tos ar tos rūšies būtent tiek ir mažėja. Monitoringas vyksta daugelį metų“, – sako gamtininkas.
D.Makavičius, Šikšnosparnių apsaugos draugijos pirmininkas, atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra žinduolių draugijos.
„Yra ornitologų, entomologų draugijos, bet žinduolių draugijos – tokios net nėra Lietuvoje. Kažkada buvo, bet sunyko. Tai netgi nėra specialistų, kurie stebėtų žinduolius. Yra pavienių mokslininkų, bet jie tiesiog dirba savo darbą siauroje specializacijoje. Bet [nėra] kas stebėtų apskritai žinduolių būklę. Aišku, būna vilkus skaičiuoja, dar kažkokius kitus plėšrūnus žiemos metu, bet tyrimai, numatantys kitų gyvūnėlių populiacijos dinamiką, nevyksta. O ši grupė nėra labai plati ir gan patraukli, tad galėtų kas inicijuoti“, – sako gamtininkas.
