Likęs gyvas šių įvykių liudininkas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio armijos vadas Vytautas Balsys prisimena, kaip 1945 m. birželio 13 d. kautynėse su NKVD trisdešimties kareivių būriu žuvo, o vėliau sode buvo palaidoti „Tauro“ apygardos partizanai Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis ir Vincas Vaidelis.
Drapakampio miške esančioje Papiškės–Novos partizanų žeminėje 1944–1945 m. slapstėsi 19 partizanų. Tarp jų buvo ir Uosio slapyvardžiu pasivadinęs V.Balsys. Tris kartus išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs lageriuose, vyras išsaugojo tvirtą dvasią.
Buvęs partizanas pasakojo, kad Zapyškio apylinkėse po karo siautėję stribai. Jiems niekas atlyginimų nemokėjo, tačiau sovietų valdžia leido grobti gyventojų turtą. Kai sovietai suprato, kad pamiškės gyventojai remia partizanus, ūkininkai iš Zapyškio pamiškių 1946–1948 m. buvo ištremti į Sibirą.
Pasak V.Balsio, po karo Lietuvos miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie stojo į kovą su okupantais. Aktyvus pasipriešinimas truko beveik dešimtmetį, o paskutinis partizanas žuvo 1965 m.
„Tautos pasipriešinimo dvasia neišnyko per visą mūsų šalies okupaciją ir atvedė į Nepriklausomybės atkūrimą“, – tvirtina 93-ejų metų Vyčio Kryžiaus ordino ir Kauno rajono garbės ženklo kavalierius V.Balsys.
