„Ji pabrėždavo nuolat, kad ji elgdavosi taip, nes turėjo pasielgti“, – nurodė T.Janeliūnas, pirmadienį institute pristatinėdamas knygą „D.Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 m.“
„Nesvarbu, koks tavo požiūris į Donaldą Trumpą, kaip asmenybę, nesvarbu, mėgsti tu jį, ar nemėgsti, bet elgiesi taip, kaip geriausia valstybės interesams“, – kalbėdamas apie D.Grybauskaitės politiką, pažymėjo jis.
Reikalavo pagarbos
Rašydamas knygą, mokslininkas teigė uždavęs sau klausimą, ar prezidentė apskritai suformavo kokią nors užsienio politikos doktriną – instrukciją su aiškiomis taisyklėmis ar algoritmą su principais. Atsakymas, anot jo, – teigiamas.
„Aš manau, kad ji turėjo pakankamai aiškų vertybių ir principų rinkinį, nustatantį, kaip turėtų elgtis Lietuva tarptautinėje politikoje“, – teigė politologas.
Nepaisant to, kad Lietuva – maža valstybė, D.Grybauskaitė, T.Janeliūno akimis, santykiuose su kitų valstybinių politikais Lietuvai siekė pagarbos ir lygiaverčio vertinimo.
Neleiskime spardyti mums užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams.
„Jeigu reikėtų suformuoti vieną tezę, ji galėtų skambėti taip: neleiskime spardyti mums užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams“, – tokia skambia fraze, kurią esą ištarė ir pati prezidentė, politologo teigimu galima būtų apibūdinti jos užsienio politikos doktriną.
Šios frazės, kaip nurodė T.Janeliūnas, dėl jos grubumo oficialiai užrašytos niekur nerasime, bet subtiliau ji neva nuskambėjo dar 2010 metais televizijos eteryje.
Ir tai esą ne tik frazė. Prezidentės elgesys, laikysena nuo pat 2009-ųjų, T.Janeliūno matymu, buvo paremti gana kategorišku reikalavimu atsižvelgti į Lietuvos interesus. Jei to nebuvo daroma, D.Grybauskaitė, anot jo, tai priimdavo ir kaip įžeidimą sau, ir kaip nepagarbą valstybei.
Rusija – esminė grėsmė
„Tai turėdavo labai konkrečių pasekmių užsienio politikos sprendimams pradedant nuo pirmųjų D.Grybauskaitės žingsnių 2009-aisiais, 2010-aisiais. Ji rodė, kad šis pagarbos principas yra labai svarbus.
Ji atvirai rėmė CŽA kalėjimo tyrimą Lietuvoje, nepriėmė B.Obamos kvietimo į Prahą, nes manė, kad B.Obama už Baltijos šalių nugarų derasi su rusais dėl pilkųjų zonų. Atmetė taip pat amerikiečių prašymus patylėti ir garsiai nereikalauti NATO gynybos planų Baltijos šalims“, – vardijo politologas.
Jai rodytas nepagarbus Rusijos vadovo Vladimiro Putino elgesys susitikime Helsinkyje 2010 metais labai greitai užbaigė etapą, kai bandyta tikrinti, kiek racionalu bendrauti su rusais, ar tai išvis įmanoma, pasakojo mokslininkas.
Lietuvos santykiai su Rusija, T.Janeliūno matymu, pasikeitė dar prieš Krymo aneksiją: „Tai, kad Rusija tampa esmine grėsme, buvo vienas iš ryškiausių D.Grybauskaitės užsienio politikos vertybinių principų.“
Jos užsienio politika, kaip pasakojo tyrėjas, per dvi valdymo kadencijas kito. Tai esą atsiskleidė per santykius su JAV prezidentais Baracku Obama ir Donaldu Trumpu bei tuo, kad užsienio politikos svorio centras iš Užsienio reikalų ministerijos žymiai labiau pasislinko į prezidentūrą.
„Tai, kokia buvo D.Grybauskaitė 2009–2010-aisiais, jau visai kitokia ji buvo kadencijos pabaigoje 2018 ir 2019 metais. [...] Mano manymu, jos sprendimuose vis labiau didėjo pareigos ir atsakomybės našta. Kitaip tariant, ji vis labiau stumdavo savo asmenybės „aš“ į šoną ir vis labiau mąstydavo valstybės interesų kontekste“, – pasakojo mokslininkas.
Atstatė pareigų prestižą
Dėl D.Grybauskaitės asmeninio kontakto, tarpusavio pasitikėjimo su Vokietijos kanclere Angela Merkel, Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas tapo glaudesnis, teigė T.Janeliūnas, tačiau dvišaliai santykiai su Lenkija dėl nepagarbaus ryšio atšalo.
Į T.Janeliūno knygos pristatymą atvyko ir politologė Jūratė Novagrockienė bei D.Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas užsienio politikai Renaldas Vaisbrodas.
J.Novagrockienė teigė, kad T.Janeliūnui pavyko atskleisti D.Grybauskaitės užsienio politikos raidą, išlukštenti, kaip žingsnis po žingsnio jai valdant vystėsi santykiai su svečiomis šalimis.
Taip pat esą pavyko parodyti, kaip D.Grybauskaitė, nežiūrint jos trūkumų ar problemų, sugebėjo atstatyti prezidento pareigų prestižą Lietuvoje.
Tomo pasirinkta teorinė perspektyva yra pakankamai originali.
„Tomo pasirinkta teorinė perspektyva yra pakankamai originali. Tai yra užsienio politikos analizė kaip alternatyva realizmui – visoms tradicinėms teorijoms, kur yra aktoriaus ir struktūros santykis kaip pagrindinis matmuo“, – kalbėjo J.Novagrockienė.
Prezidentės patarėjas apie knygą taip pat atsiliepė teigiamai – esą pavyko išsamiai atspindėti prezidento instituciją, detaliai, iš įvairių kampų aprašyti užsienio politiką bei tai, kiek D.Grybauskaitės asmeninės savybės nulėmė santykius su kitų valstybių vadovais.
Apgaulė dėl pokalbio su P.Porošenka
Paklaustas, ką reiškia būti patarėju prezidentės komandoje, R.Vaisbrodas atsakė, kad tai darbas 24 valandas per parą. Kai bet kuriuo metu turi būti pasiekiamas, privalai žinoti, kaip veikia užsienio politikos infrastruktūra, gali greitai joje judėti, o medžiagą turi žinoti išsamiai.
Jis pateikė pavyzdį, kai 2015 metais gavo žinutę iš Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje – esą Ukrainos prezidentas Petro Porošenka nori paskambinti prezidentei ir pasikalbėti apie aktualijas.
-
Šaltiniai: D.Grybauskaitė buvo svarstoma tarp kandidatų į Europos Komisijos vadoves
-
Apklausa: įtakingiausi asmenys – D.Grybauskaitė, E.Jakilaitis ir R.Dargis
-
10 metų D.Grybauskaitės komandoje buvęs L.Zakarevičius: „Su ja dirbti – beprotiškai sunku“
-
D.Grybauskaitė taps Briuselio analitinio centro „Friends of Europe“ tarybos nare
„Vakare iškyla klausimas intuityviai, o kodėl dabar? O kodėl tas skambutis? Kokia to priežastis? O kodėl va šiuo metu jis turi įvykti?
Susisiekiau su Ukrainos prezidento vyriausiuoju patarėju klausdamas, kaip čia su tuo skambučiu, kas motyvavo jus kreiptis, ir kodėl kreipiamasi per ambasadorių, o ne tiesiogiai – mes turėjome tiesioginį ryšį“, – pasakojo R.Vaisbrodas.
Atsakymo jis teigė sulaukęs kitą rytą, prieš pat suplanuotą pokalbį: „Radau savo telefone pranešimą, kad mes jokio skambučio neprašėm. Tada informavau prezidentę, kad jokio skambučio nebus ir būti negali, nes čia kažkas bando mus pakišti.“
Tąkart, anot patarėjo, paaiškėjo, kad kažkuris Rusijos radijas paskambino į Ukrainos ambasadą Vilniuje, prisistatė, kad skambina Ukrainos prezidento administracijos vadovas, ir ambasadorius tuo patikėjo – bandė suorganizuoti skambutį.
„Mes vos vos per plauką išvengėme nemalonaus momento“, – kalbėjo R.Vaisbrodas.
Šis pavyzdys, anot jo, įrodo, kad dirbant prezidentūroje visą gaunamą informaciją teko kvestionuoti.
Leido nugludinti interviu kampus
Knygą apie prezidentę D.Grybauskaitę T.Janeliūnas nurodė rašęs daugiau nei dvejus metus.
„Per tą laiką buvo ne vienas pokalbis su prezidente Dalia Grybauskaite, jos visais buvusiais užsienio politikos patarėjais, kitais diplomatais“, – feisbuke rašė jis.
Pristatymo metu politologas teigė su prezidente daręs du interviu 2017–2018 metais, tačiau tiek dėl jų susitarti, tiek juos imti buvo esą labai sudėtinga.
„Labai man sunkiai vyko derybos dėl interviu. Na, tikrai. Gyvenime tokių derybų nebuvau turėjęs, kai per valandą, pusantros [turi] įtikinti prezidentą, kad [interviu] yra svarbus ir reikalingas dalykas“, – teigė T.Janeliūnas.
Imant interviu, anot jo, buvo daug sąlygų – pavyzdžiui, pokalbis negalėjo būti įrašomas esą dėl to, kad prezidentė jausis suvaržyta, svers kiekvieną žodį. O jei sakys, ką nori, bus visiškai blogai.
Pati prezidentė dar žiūrėjo tuos pokalbius, kuriuos aš paskui užfiksavau, ir šiek tiek gludino kampus.
„Nepaisant to, kad ir pati prezidentė dar žiūrėjo tuos pokalbius, kuriuos aš paskui užfiksavau, ir šiek tiek gludino kampus... Negalėjau įtraukti į knygą tos frazės, kad neleisime savo užpakalių spardyt. Bet vienaip ar kitaip nuotaiką, emocinius motyvus man turbūt pavyko atspindėti“, – apibendrino jis.
Pasigedo „strateginės kantrybės“
Dar kartą perklaustas, kaip buvo paimtas kokybinis interviu, T.Janeliūnas nurodė, kad D.Grybauskaitės žodžius užsirašinėjo tiek jis, tiek prezidentės vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais Daiva Ulbinaitė. Paskui, jo teigimu, užrašai buvo sulyginti.
Politologo įsitikinimu, jam, žvelgiant į D.Grybauskaitės valdymą, pavyko išlaikyti distanciją.
„Mano manymu, man pavyko išlaikyti distanciją, be abejo, turint galvoje tikslą, ką atspindėti ir ką gauti iš interviu. Mano tikslas nebuvo provokuoti, uždavinėti nepatogius klausimus ar aiškintis, kodėl ji padarė kokią nors klaidą vienur ar kitur.
Be abejo, buvo galima jausti, kas jai labiau patinka, kas ne – tam tikros temos, kurios pateikiamos su didesnius pasitenkinimu ar netgi pasididžiavimu, ką ji nuveikė, ir tai, kas nepavyko – vėlgi tas pats aiškinimasis, dėl ko ji nenuvyko į Prahą susitikti su B.Obama. Ar kodėl nebevažiuodavo į Lenkiją Lenkijos nepriklausomybės dienos proga.
Be abejo, aš šito klausinėdavau. Man buvo įdomu išgirsti motyvus ir galbūt ne visi tie motyvai mane įtikino.“
Galbūt ne visi tie motyvai mane įtikino.
Interviu metu, anot T.Janeliūno, išryškėjo viena prezidentės savybių – ji nekantri: „Kartais reaguodavo pernelyg greitai, staigiai. Man kartais susidarydavo įspūdis, kad D.Grybauskaitei pritrūkdavo tos strateginės kantrybės, tai yra, šiek tiek susilaikyti nuo radikalaus judesio, pažiūrėti, ar tikrai pradinis impulsas, sprendimas yra teisingas.“
Knygą finansavo Lietuvos mokslo taryba
D.Grybauskaitė, kaip pasakojo knygos autorius, savo silpnybę – nekantrumą – pati pripažino: „Bet užtat tai kompensuodavo savo intuicija ir bandydavo tą greitą sprendimą pagrįsti intuicija. Jos teigimu, tai dažniausiai pasiteisindavo. Mano požiūriu, galbūt ne visada.“
Tyrimą apie D.Grybauskaitės užsienio politiką finansavo Lietuvos mokslų taryba, tam, kaip skelbė portalas Delfi.lt, skyrė 21 tūkst. eurų.
TAIP PAT SKAITYKITE: 10 Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metų
Šių metų pavasarį dar vieną knygą, pavadinimu „Nustokim krūpčiot“, apie prezidentės valdymo užkulisius ir kasdienybę išleido jos patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais D.Ulbinaitė. Beveik identiško turinio dokumentinę juostą „Valstybės paslaptis“ prieš tai pristatė režisierius Donatas Ulvydas.
