Stalo karalius ir unikalus skutinėjimo menas
Amatai – tai mielas darbas širdžiai ir gyvenimo būdas, šypsosi Regina Mikštaitė-Čičiurkienė, kuruojanti Reškutėnų tradicinių amatų centro veiklą. Čia vyksta įvairūs renginiai, minimos kalendorinės šventės, o sertifikuoti tautinio paveldo kūrėjai rengia įvairias edukacijas.
Kai kepama šventinė tradicinė kvietinė „bulka“, retas atsispiria jos kvapui ir norui paragauti, o tą padaryti ir net kepti kartu atvykusius kviečia kulinarinio paveldo puoselėtoja Janė Petkūnienė. „Čia gyvenu jau 46-erius metus, taip kad esu reškutėniškė. Mielinio pyrago kepimas yra šimtametė tradicija. Šį amatą perėmiau iš savo mamytės, močiutės ir jis man be galo svarbus, nors jaunystėje niekada negalvojau, kad taip bus“, – pasakoja amatininkė.
Edukacijų dalyviams, pasak pašnekovės, įdomu būna jau tai, kad pyragas kepamas duonkepėje krosnyje, kurią jau retas turi ar iš viso yra matęs, o ką jau kalbėti apie kitas kulinarines subtilybes. Janė šypsosi, kad jog visi degustatoriai sutinka, labai įsimena „bulkos“ kvapas, o į ką jis panašus, tegu lieka paslaptis, kurią sužinoti gali tik atvykę kartu su Jane išsikepti stalo karaliumi vadinamo jos pyrago.
Be kulinarinio paveldo, Reškutėnuose puoselėjimas ir medžio drožybos amatas – šaukštai, apeiginiai kaušai, o ypač populiarus – margučių marginimo vašku menas. Atvykti į tikrą amatų meditaciją, pažintį su senosiomis tradicijomis, o kartu pagaliau įminti margučių marginimo vašku paslaptis siūlo Dangira Lapėnaitė. Jei iki šiol marginimas vašku namuose nepavykdavo, po edukacijos su meistre greičiausiai suprasite, kur buvo daromos didžiausios klaidos ir kitąmet namuose tai pavyks puikiai. Vis tik, marginimas vašku – ne vienintelė edukacija, susijusi su margučiais.
O kaipgi skutinėjimas? „Kadangi Švenčionių kraštas ribojasi su Dzūkija, o joje margučių skutinėjimas yra tradicija, taigi šią tradiciją perėmėme ir mes“, – komentuoja šio amato puoselėtoja Diana Raginienė. Moteris svarsto, kad polinkį šiam amatui, greičiausiai, perėmė iš tėčio, kuris labai mėgo skutinėti, drožinėti medžio dirbinius. O štai dabar ir pati Diana užsiima kažkuo panašiu, tik su margučiais – perduoda kitoms kartoms, jaunimui unikalų margučių skutinėjimo meną.
Nors tautinio paveldo ženklas visuomenėje yra dažnai atpažįstamas, bet kas iš tiesų slepiasi po juo? Audiovizualinėje medžiagoje pristatomi tokių produktų kūrėjai ir jų kuriami ar gaminami produktai, apžvelgiami sėkmingai įgyvendinti projektai, kurie buvo iš dalies finansuoti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemones.
Priverpstės ir škaplieriai – kas tai?
Utenos amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė įsitikinusi, kad tradicijų tąsa yra gyvybė, būtent todėl ji, kartu su dešimtimis amatininkų, stengiasi sukviesti kuo daugiau žmonių, besidominčių kultūra, tradicijomis, tautodaile ir perduoti žinias bei seną ir unikalią meistrų patirtį.
Albinas Šileika užsiima itin unikalia veikla – drožinėja verpstes, prieverpstes ir rankšluostines. Galbūt daugelis šiandien nėra jų matęs, atsitiktinai pamatę paskirtį vargu ar įvardintų. Meistras antrina vadovei, kad jam šis amatas labai svarbus, todėl jis nori jo subtilybes perduoti savo vaikams, anūkams ir plačiąja prasme jaunajai kartai: „Kiekvienos verpstės simbolika – raštai – daug ką reiškia, tereikia mokėti juos skaityti.“
Odeta Tumėnaitė-Bražinienė atvykstantiems į Utenos amatų centrą pristato ne vieną amatą – nuo karpymo, margučių marginimo iki drožybos. „Drįsčiau teigti, kad mūsų regione yra atgimusios karpytos užuolaidėlės. Prieš kokius dvidešimt metų pradėjau domėtis, važinėti, fotografuoti ir ieškoti visokių užuolaidėlių. Man daug svarbiau yra ne karpiniai-paveikslai, o būtent tie tradiciniai taikomojo pobūdžio karpiniai. Tai gali būti ir užuolaidėlės, ir lentynėlių papuošimai, žibalinių lempų gaubtai ar net kalėdinės eglutės žaisliukai“, – pasakojo pašnekovė. Raižiniai yra brangūs ir įdomūs, nes jų jau yra labai nedaug, meistrų taip pat mažai, bet Utenoje yra galimybė nors šiek tiek prie to prisiliesti.
Jei ką domina žolininkystės amatas, žinios, ką ir kada rinkti, kokie augalai ir kam yra naudingi, šiuo klausimu puikiai padėtų Aleksandra Stasytienė. Tiesa, ji gali pasigirti ir dar unikalesniu užsiėmimu, kuris nustebintų ne vieną – škaplierių audimu: „Tai tokia krikščionių relikvija. Daiktai, kurie ugdo krikščionių maldingumą.“ Moteris pasakoja, kad dirba su nedidelėmis staklėmis, kurios skaičiuoja jau daugiau nei 100 metų. Pašnekovė gali papasakoti ne tik, kaip pasigaminti tokius daiktus, bet ir kam jie reikalingi, kaip juos nešioti.
Medžio karalystė
Skulptorius, architektas ir medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas pristato platų Prienų amatų centro veiklų spektrą – nuo kryždirbystės iki kalvystės. „Mes esame unikalūs – juk UNESCO pripažino, kad kryždirbystė yra pasaulio paveldo dalis. Po šiuo stogu telpa kūriniai ir iš kartos į kartą perduodamas menas. Jeigu mes šios tradicijos neperduosime, tie kūriniai muziejuose tiesiog sudūlės. Mes kuriame, šnekame, pristatinėjame žmonėms ir, žinokite, jiems to reikia“, – kalbėjo centro vadovas, atviraujantis, kad žmonės domisi, perima šias tradicijas ir ima puošti namus, patys meistrauti.
Medį prisijaukinusi Audronė Mickutė taip pat prabyla apie drožybos paslaptį. Moteris parodo išdrožtus nedidelius ežiukus, vilką ir pavadina juos „niekučiais“.
Tik tada prisimena ir nusijuokia, kad, pavyzdžiui, latvių kalboje žodis „niekas“ reiškia viską. „Aš esu niekų meistras“, – šypsosi Audronė, moteris įsitikinusi, kad nežinant tradicijų, kultūrinių dalykų ir kontekstų – dalykai gali pasirodyti nieku, tačiau žinojimas atveria visai kitą suvokimą, apie kurį moteris mielai ir pasakoja.
O ką pamatytume Žemaitijoje?
Platelių dvaro sodyboje įsikūrusiame tradiciniame amatų centre pažintį su kryždirbyste bei medžio meistryste siūlo Antanas Vaškys. „Dirbu jau 40 metų.
Pavyzdžiui, kaukių drožyba seniau mūsų krašte buvo kaip taikomasis menas, nes Užgavėnės buvo labai populiarios, o dabar jau priskirtas prie apeiginių“, – kalba medžio drožėjas, galintis detaliau papasakoti ir apie vietines šventes bei jų minėjimo tradicijas. Tiesa, atkreipiantis dėmesį, kad Užgavėnės šiose vietose trankiai švenčiamos iki šiol.
Apie savo mylimą ir ilgai puoselėjamą amatą atvykusiems edukacijas veda ir Galina Švedienė Jos gyvenimo hobis ir darbas – audimas. Prie jos prisideda ir Marija Striaukienė, pasakojanti, kad audžiant labai svarbu ir spalvos – juk kiekvienas kraštas turėjo ir turi savo koloritą, iš kurio net atpažįsti, iš kur jo kilmė. Tuo pačiu amatu užsiimanti Vilma Rečkauskienė juokiasi, kad audimas padeda pailsėti nuo visko, atitrūkti nuo darbų, nuo rūpesčių, nuo negerų minčių – taigi, gal verta pabandyti?
Projektas „Tradicinių amatų centrai – sėkminga tautinio paveldo puoselėjimo praktika“ finansuojamas iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Lietuvos kaimo tinklas“.
