Visoje Lietuvoje Plungė ir jos apylinkės žinomos dėl puikiai atnaujinto Oginskių dvaro, kuriame rengiami koncertai ir kitokie renginiai, Žemaitijos nacionalinio parko su Platelių ežeru, Šaltojo karo muziejaus. Tačiau vietos gyventojai skundžiasi, kad pramogų kiekvienai dienai čia trūksta. Todėl jauni žmonės, baigę mokslus kuriame nors iš didžiųjų Lietuvos ar Europos miestų, į Plungę grįžti ne itin nori. Migracija, tiek vidinė Lietuvoje, tiek į užsienį, Plungę palietė skaudžiai.
Uždirbti gali, išleisti – nėra kur
Plungės vadovai vis dėlto tvirtina, kad gyventi jų mieste yra patogu: nekilnojamojo turto kainos čia įkandamos, mokyklų tinklas sutvarkytas, miestas irgi po truputį tvarkosi. Tačiau verslininkai, kasdien privalantys sukti galvą, kur jiems rasti naujų darbuotojų, tvirtina, kad ne viskas yra taip gerai.
Paslaptis, kaip paskatinti plungiškius likti namuose, o ne ieškoti laimės svetur, anot verslininkų, paprasta: šeima turi uždirbti 1500 eurų per mėnesį, tuomet esą išvykti į užsienį paprasčiausiai neapsimokės. Juk namai čia, Plungėje, čia patogu vaikus leisti į mokyklą, nereikia išsiskirti su šeima, draugais ir t.t.
Vis dėlto norint išlaikyti jaunus žmones, šeimas nedideliame mieste, įtakos turi ne tik atlyginimai. Kai kurios įmonės Plungėje skaičiuoja, kad vidutinis atlyginimas jose siekia ir 600-1000 eurų. Tad sumos lyg ir darytų įspūdį.
Tik kad nėra kur tų pinigų išleisti Plungėje, šypteli vienas verslininkas. Kitas patikslina – čia nėra pramogų, kur galėtum atsipūsti po darbo dienos. Tarkim, kino salės. Arba baseino. Net krepšinio salės, kaip juokauja plungiškiai, vyresnės už daugumą jų. Tik stadionas prieš metus buvo visiškai atnaujintas ir dabar jame sportuoja daugybė vaikų.
Nori patogumų ir pramogų
„Turime problemų su darbuotojais, migracijos vyksta, ypač kai saulė pašviečia. Mažam mieste išlaikyti žmones yra sunku, nes susiduriame su tokiomis problemomis, kad žmonės, įstojus šaliai į Europos Sąjungą, nori patogumų, kultūros renginių, kino, baseinų, sporto salių.
Mero galvos skausmas – kaip tą viską padaryti, kad žmonės kuo mažiau migruotų. Pradėkime nuo to, ką mes Plungėje turime. Tarkim, baseinas – mes jo negalime pasiūlyti. Jaunos šeimos, baigusios mokslus, ateis dirbti, tėvas norės vaiką išmokyti plaukti, bet čia jis to negali padaryti. Sporto salė jauniausia – vyresnė už mane. Kino irgi neturime. Tad ką nors išlaikyti ir sudominti sunku“, – apie problemas kalbėjo Plungėje įsikūrusios ir vinis padėklams gaminančios bendrovės direktorius Mindaugas Bondauskis.
Plungės merui Audriui Klišoniui belieka pritariamai linksėti galva. Tikėtasi, kad Vyriausybė nuspręs įgyvendinti programą, pagal kurią kiekvienoje savivaldybėje turi atsirasti po baseiną, tačiau persigalvota ir Plungė jau nebepatenka į tų laimingųjų savivaldybių sąrašus. Vis dėlto miesto savivaldybė nusiteikusi baseiną mieste pradėti statyti savo lėšomis – skelbs konkursą, ieškos investuotojų.
Baseinas, anot mero, pats save išlaikytų ir būtų atsiperkantis projektas. Kaip pavyzdį jis nurodė Šilalę, kur baseino finansuoti savivaldybei nereikia. Jeigu būtų sūkurinės vonios, tai po užsiėmimų baseine galima būtų leisti žmonėms tomis paslaugomis naudotis.
„Bet norint tokį objektą sukurti, reikalingas kažkoks impulsas. Vienas iš variantų yra arba projektiniai pinigai, kuriuos gali gauti arba ne. Arba vieša ir privati partnerystė. Domėjomės užsienio patirtimi, daug kur ji labai paplitusi, juk suprantame, kad viešajai gerovei sukurti biudžeto pinigų ne visada pakanka“, – kalbėjo A.Klišonis.
Stadionas jau yra
Pradėjome nuo 60-70 futbolą žaidžiančių vaikų, šiandien turime apie 200, iš jų – apie 40 žaidžiančių mergaičių, – sakė A.Klišonis.
Užtat stadionu meras didžiuojasi: prieš pusantrų metų buvo įsteigta viešoji įstaiga „Plungės futbolas“ (jos steigėjais tapo savivaldybė ir 7 privačios įmonės) ir per metus atnaujintas dirbtinės dangos stadionas.
„Stadionas sertifikuotas FIFA, praėjo visos procedūros. Pradėjome nuo 60-70 futbolą žaidžiančių vaikų, šiandien turime apie 200, iš jų – apie 40 žaidžiančių mergaičių“, – sakė A.Klišonis.
Anot M.Bondauskio, šalies valdžia vis svarsto, ką daryti, kaip sustabdyti emigraciją. O esą tereikėtų investuoti mažuose miesteliuose, kad žmonės neišvažiuotų, viską turėtų namuose.
„Kad jie turėtų, kur išmokti plaukti. Kad turėtų sales, juk krepšinis – antroji mūsų religija, tad kad galėtų žmonės žaisti krepšinį. Kad šeimos galėtų bent į kiną nueiti. Gal reikėtų nuo to pradėti investuoti, kad žmonės turėtų ką veikti“, – įsitikinęs verslininkas.
Jo vadovaujama bendrovė yra viena didžiausių Plungės sporto rėmėjų – remia motokroso dalyvius, krepšininkus ir kitas sporto šakas. Tačiau norėtų, kad kasdieniu žmonių užimtumu irgi būtų pradėta rūpintis. Esą įmonių tokiuose nedideliuose miestuose kaip Plungė yra pakankamai, darbuotojų joms stinga.
„Mes dedame skelbimus, norime kurti naują įmonę, bet niekas neskambina. Žmogus, jauna šeima atvyktų į mažą miestelį ir ką jiems veikti? Dideliame mieste žmonių pasiūla yra didesnė nei mažam miestelyje, darbdaviui lengviau. Vilniuje, tarkim, didesnis srautas žmonių. Mes turime žiūrėti ir kokius atlyginimus mokėsime. O jeigu nepadėtume sportui, kultūrai, tai žmonės tikrai galvotų – kam man vienkiemyje gyventi, kur nėra ką veikti, į kiną reikia važiuoti 50-60 km į Klaipėdą. Viskas susideda ir žmonės mieliau renkasi gyventi Klaipėdoje, Vilniuje ar kitur“, – kalbėjo M.Bondauskis.
Verslininkams pritaria ir A.Klišonis, tik sako, kad viskam reikia laiko: „Paryžius per vienerius metus pasistatė. Jeigu per 27 metus Plungėje nebuvo pastatytas nė vienas sporto objektas, tai yra skandalinga. Žmonėms reikia kultūros, sporto dalykų. Tam, kad galėtume normaliai funkcionuoti kaip bendruomenė.“
Pagalba – minimali, bet greita
Mes dedame skelbimus, norime kurti naują įmonę, bet niekas neskambina. Žmogus, jauna šeima atvyktų į mažą miestelį ir ką jiems veikti? – sakė M.Bondauskis.
Verslas Plungės savivaldybės pagalbos laukti nelinkęs. Esą užtenka to, kad galima pasikonsultuoti, o kitą kartą – tiesiog netrukdoma. A.Klišonis sako tuščių pažadų nesąs linkęs dalinti, o kažką konkretaus padaryti ne visada pavyksta.
Vis dėlto šiokių tokių pavyzdžių Plungės savivaldybė gali pateikti. Štai paukštyno ir LHM įmonių grupės patalpų link Plungės rajone, Kaušėnų kaime, vedantį kelią suremontavo. Kaip juokiasi vienas iš šios grupės vadovų Laurynas Mitkus, tai buvo greičiausia jo matytas reakcija į problemą.
„Gali tikėtis savivaldybės greitos reakcijos dėl kelio asfaltavimo, bet jeigu aš nespėjau pasakyti savo partneriui, kad buvome susitikime ir savivaldybė pažadėjo kažką su keliu daryti, o tą kelią pradėjo remontuoti, tai jau labai greita... Jis važiuodamas keliu man skambina ir klausia – kas čia vyksta? O ten suvažiavusi jau technika. Net nežinau kada, atrodo, kitą savaitę po pasikalbėjimo pradėta dirbti“, – nuostabos neslėpė L.Mitkus.
Darbai, pasak mero, buvo padaryti per 14 dienų. „Kai paukštyno atstovai su Laurynu kreipėsi, mes turėjome kelias savaites iki termino pabaigos – savivaldybė buvo pasirašiusi trejų metų sutartį asfaltavimo darbams. Kaina pakankamai normali, kadangi sutartis pasirašyta senokai. Tik turėjome problemą – tarybos posėdis turėjo įvykti tik po 10 dienų. Tad darbus pabaigėme dar iki posėdžio, kuriame tik patvirtinome sprendimą, – pasakojo A.Klišonis. – Visi sako: reikia padėti verslui. Ko bepaklausytum – premjeras kartoja, kad reikia padėti įsirengti kelius, vandentiekį, kanalizaciją ir pan., tik pinigų kaip visada trūksta.
Tikrai nesame tie, kurie kažko prašo ar naudojasi. Jeigu mums reikia darbuotojo – pasamdome. Jeigu trūksta staklių – nuvažiuojame ir nusiperkame, – sakė L.Mitkus.
Bet ką nors padarius, pasipila priekaištai – kodėl padarytas kelias privačioms bendrovėms, geriau savivaldybė išasfaltuotų kiemus arba gatves, negi Plungėje nėra gatvių, kurias reikia asfaltuoti, ir t.t. O ten dar reikėjo ir pastiprintos dangos, nes vežami sunkūs kroviniai. Pavyko rasti bendrą sutarimą, verslininkai prisidėjo 20 proc., likusią dalį padarė savivaldybė. Gali imti ir padėti tiems žmonėms, kurie dirba. Bent jau ieškai būdų padėti.“
L.Mitkus tvirtina net negalvojęs, kad išasfaltuoti kelią galima prašyti savivaldybės. LHM priklausančios įmonės nėra gavusios Europos Sąjungos lėšų, niekada neprašė jokios pagalbos.
„Tai buvo paukštyno mintis, niekada nebūčiau net pagalvojęs, kad tas keliukas yra ne mūsų, o savivaldybės. Tikrai nesame tie, kurie kažko prašo ar naudojasi. Nei Darbo biržos programomis nesinaudojame, jeigu mums reikia darbuotojo – pasamdome. Jeigu trūksta staklių – nuvažiuojame ir nusiperkame, jeigu turime pinigų, jeigu neturime – užsidirbti reikia“, – apie savo verslo filosofiją pasakojo L.Mitkus.
Bendrovė irgi yra miestui įteikusi dovaną – prieš ketverius metus finansavo projekciją ant Oginskių rūmų.
„Kūrė tie patys žmonės, kurie daro kalėdines pasakas ant Katedros Vilniuje. Mano nuomone, Plungėje pastatas dėkingesnis, tai viskas buvo aukščiausio lygio. Pasižiūrėti susirinko tiek žmonių, kiek Plungėje niekada nebuvo susirinkę. Mūsų kompanija iš privačių pinigų tai padarė, o galėjome kokį ofiso fasadą susitvarkyti. Bet toks mūsų požiūris ir prioritetai“, – nusijuokia L.Mitkus.
