Remia, nes mylėjo savo mirusį vyrą
Iš jų skirtų pinigų mokykla įsirengė dvi modernias kompiuterių klases, nupirko naują mokyklos virtuvės įrangą, baldus valgyklai, įrengė rūbinę vyresniųjų klasių mokiniams, įsigijo 15 interaktyvių lentų, baldų ir instrumentų mokyklos orkestrui. Artimiausiu metu už amerikiečių pinigus įrengta gamtos mokslų laboratorija (su rūgštims atspariais stalais) turėtų sulaukti pirktos įrangos.
Kartu su į mokyklą atvykusiais Linda ir Toniu, direktore Jūrate Lazdauskiene, anglų kalbos mokytoja Lina Marčauskaite prisėdome kavos puodeliui. Direktorės kabinete ant spintelės stovėjo jų nuotrauka, fotografuota praėjusio vizito metu. Šis poros apsilankymas – trečiasis.
„Mintis paremti „Šaltinį“ kilo mano mamai Katerinai Simonai Mikals. Jai šiuo metu 92 metai. Taip ji jaučiasi pagerbianti prieš vienuolika metų mirusį savo vyrą, mano tėvą Baltramiejų Antaną Mikalauską-Mikalsą. Jo motina kilusi iš Tauragės krašto", – sakė Linda.
„Mintis paremti „Šaltinį“ kilo mano mamai Katerinai Simonai Mikals. Jai šiuo metu 92 metai. Taip ji jaučiasi pagerbianti prieš vienuolika metų mirusį savo vyrą, mano tėvą Baltramiejų Antaną Mikalauską-Mikalsą. Jo motina kilusi iš Tauragės krašto", – į klausimą, kodėl amerikiečiai pasirinko remti lietuvišką mokyklą, atsakė Linda.
Svečius jau trečią kartą sutinkanti anglų kalbos mokytoja Lina man paaiškino, kad Lindos močiutė yra kilusi iš Pagramančio krašto, o jos (Lindos) tėvą pagimdė po to, kai išvyko į Ameriką.
Pirmieji pinigai uždirbti apsiuvant sagų skyles
„Močiutė, jos vardas buvo Rozalija, pragyvenimui užsidirbdavo apsiūdama drabužių sagoms skirtas skylutes, – pasakojo Linda, o Tonis kyštelėjo pirštą per marškinėlių sagos skylutę, kad teisingai suprasčiau, apie kokias skyles kalbama. – Sutaupiusi pinigų, ji įsigijo fermą Minesotoje, ten augino vištas ir pardavinėjo kiaušinius, pinigus taupė. Su vyru apsigyveno 44 butus turinčiame daugiabutyje. Paskui ėmė vieną po kito supirkinėti daugiabučio butus, kol galiausiai jis visas tapo jų nuosavybe. Butus jie nuomojo. Po močiutės mirties namą paveldėjo mano tėtis. Tėvai įsigijo dar vieną, 14 butų daugiabutį. Po vyro mirties mama didįjį namą pardavė, o pinigus padėjo į banką. Pinigai, pasiekiantys „Šaltinio“ progimnaziją, yra nuo tos sumos banke užaugančios palūkanos", – pasakojo Linda.
Pora pro langą ėmė stebėti mokyklos kieme žaidžiančius vaikus. Matyt, žinodami, kad šiandien mokykloje vieši „amerikonai“, vaikai vis žvilgčiojo į direktorės langus, ar nepamatys ypatingųjų svečių, kurių atvykimui visi taip ruošėsi (buvo surengtas šventinis koncertas). Tonis pamojavo, ir nudžiugę vaikai atsakė jam tuo pačiu.
Teiraujuosi, kodėl Lindos mama nusprendė remti būtent mokyklą, o ne kokią nors kitą įstaigą?
– Tai atsitiktinumas. Lietuvoje prieš keletą metų viešėjusi mano pusseserė pasiteiravo ją lydėjusios gidės apie Tauragės kraštą. Lietuvaitė gidė pažinojo Povilą Petkų, tuometinį „Šaltinio“ progimnazijos (tada dar buvo pagrindinė mokykla) direktorių, – ryšį tarp amerikiečių šeimos ir „Šaltinio“ progimnazijos aiškino Linda. – Mama žino, kad tėtis labai vertino mokslą, todėl po jo mirties paremti mokyklą tų kraštų, iš kurių jis yra kilęs, jai pasirodė puiki mintis.
Gamino raketų kovines galvutes
Lindos tėvas dirbo kosmoso technikos inžinieriumi-mechaniku – projektuodavo ir pats montuodavo raketų galvutes. Kaip, gurkšnodamas kavą, prisiminimais dalijosi Tonis, uošvis dirbo tuo laikotarpiu (septintasis dešimtmetis), kai amerikiečiai su rusais varžėsi, kurie pirmi išsilaipins mėnulyje, tad kosmoso technikai buvo skiriama daug investicijų ir darbo jėgos. Tiek tėvas, tiek motina žinojo pinigų vertę.
Tonis prisiminė, kaip jo uošvis Baltramiejus, keisdamas darbovietę, keldavo savo valandinį užmokestį. Kai kitiems darbuotojams už valandą buvo mokamas doleris, pastarasis gaudavo 25. Kol vyras tobulino amerikiečių raketas, žmona Katerina rūpinosi šeima, ir, kaip Linda pasakoja, dėjo centą prie cento.
„Kartą krautuvėje ją nustebino aukšta pipirų kaina. Ji nutarė palaukti, kol jie bus nukainoti, ir tada įsigyti. O juk galėjo nusipirkti visą krautuvę", – nusišypsojo Linda.
Dalis jos motinos ir tėvo užgyventų pinigų dabar guli banke ir „gamina“ pinigus.
Remia ir Amerikos mokslo įstaigas
J.Lazdauskienė, „Šaltinio“ progimnazijos direktorė, su amerikiečių pora susirašinėja, susisiekia telefonu. Jų paraginta ji sudaro mokyklai būtiniausių dalykų sąrašą, pastarųjų projektu vadinamą, ir išsiunčia. Kadangi bankais amerikiečių pora nepasitiki, reikiamus pinigus perveda per vieną JAV mokyklų rėmimo fondą. Amerikoje egzistuoja specialūs fondai, kurie suteikia galimybę remti mokyklas iš viso pasaulio. Amerikiečiai tai vadina mokyklų įsidukrinimu.
Tonis ir Linda jau pensininkai. Globoja jie ne tik „Šaltinio“ progimnaziją, bet ir įvairias savo šalies aukštojo mokslo įstaigas. Paklausti, kuo jie užsiima, Linda ir Tonis trumpai tarsteli savanoriaujantys. Viena jų savanorystės išraiškų – vykti į įvairias stichijų nusiaubtas savo šalies vietas ir padėti vietiniams. Tiek fiziškai, tiek finansiškai.
Trečiadienį direktorė svečiams aprodė jų lėšomis atnaujintas mokyklos patalpas, įsigytą įrangą ir baldus. Svečiai kalbino vaikus ir stebėjosi jų mandagumu ir santūrumu. Lindai patiko mergaičių uniformos, ji sakė, kad Kalifornijos (kur jie gyvena) mokyklose vyrauja laisvas aprangos stilius, neretai mokytojai savo apranga panašūs į mokinius. Mokytoju anksčiau dirbęs Tonis ragino vaikus stengtis mokytis ir nebijoti sunkaus darbo.
Svečių garbei buvo surengtas vaikų koncertas, susitikti su svečiais atvyko ir rajono meras Pranas Petrošius.