Šiame straipsnių cikle nėra pateikta vienareikšmio atsakymo, kodėl reikėtų rūpintis santuoka ir šeima. Tai greičiau apmąstymai, pagrįsti moksliniais tyrimais ir keliantys dar daugiau klausimų, nei pateikiama atsakymų.
Dažnai tenka girdėti, jog tuoktis ar gyventi kartu nesituokus yra dviejų žmonių asmeninis reikalas ir niekas neturi teisės kištis į asmeninį gyvenimą. Didžiausia gyvenančių kartu nesusituokus problema yra ta, kad jų preliminarus susitarimas stokoja stabilumo.
Tokie santykiai nedaug prisideda prie sprendimo vidinių problemų, kurios neišvengiamai kyla gyvenant dviem skirtingiems žmonėms. Gyventi kartu be santuokos nusprendžiama manant, kad tuo atveju, jei santykiai bus blogi, jie išvengs bėdos, išlaidų ir emocionalios skyrybų traumos.
Su tokiu silpnu įsipareigojimu tarp dviejų partijų, yra nedaug tikimybės, kad jie perlips per save vardan bendro gyvenimo, kad jie stengsis išlaikyti santykius spaudžiant rimtai krizei. Jeigu tokioje trapioje sąjungoje gimsta vaikai, jų gerbūvis ir likimas priklauso nuo nestabilių tėvų santykių, kuriems iširus, tai jau tampa nebe asmeniniu reikalu, o visų galvos skausmu.
Visi tyrimai akivaizdžiai patvirtina, jog šeimos struktūra turi lemiamos reikšmės vaiko sveikatai bei gerovei. Be jokios abejonės šeima, kurią sudaro susituokę tėtis ir mama, labiausiai atitinka visus vaiko poreikius.
Yra daugybė tyrimų atliktų tiek Europos, tiek pasaulio mastu, kuriuose lyginami vaikų, augančių su vienu iš tėvų po skyrybų, kohabituojančių tėvų sąjungoje ir susituokusių tėvų šeimoje sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės), rizikingos elgsenos (narkotikų, svaigalų, rūkalų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai), nusikalstamos veikos, akademinių pasiekimų, patiriamo smurto rodiklių aspektai.
Išryškėjo, jog vaikų, augančių su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, visi rodikliai žymiai geresni. Visi tyrimai akivaizdžiai patvirtina, jog šeimos struktūra turi lemiamos reikšmės vaiko sveikatai bei gerovei. Be jokios abejonės šeima, kurią sudaro susituokę tėtis ir mama, labiausiai atitinka visus vaiko poreikius.
Savaime suprantama, jog santuoka neatsiejama nuo to vidinio gėrio, ypač atsakomybės ir įsipareigojimo, kurią sukuria patys sutuoktiniai. Vien formalus santuokos, kaip šeimos teisinių ryšių, sudarymas, nebus pajėgus užtikrinti visapusiškos gerovės vaikams.
Suaugusieji yra laisvi žmonės ir gali eksperimentuoti savo gyvenimais, tačiau jie neturi teisės eksperimentuoti kitų, tame tarpe ir savo vaikų gyvenimais. Kalbant apie vaikus, privalu pabrėžti, jog vaikai nedalyvauja suaugusių sprendimuose tuoktis ar gyventi kartu ir gimdyti juos be santuokos. Vaikai visiškai nėra atsakingi už tėvų sprendimus. Ir juo labiau negali būti skirstomi į santuokinius ir nesantuokinius vaikus ar kaip nors stigmatizuojami šia prasme.
Keli dažniausiai paplitę mitai apie gyvenimą kartu iki santuokos. Analizuojant pateikiamus kontrargumentus prieš santuoką, išryškėja keli dažniausiai pateikiami argumentai.
Pasiteiravus, kodėl vengia tuoktis, jaunos poros atsako klausimais: „O kam mums to popierėlio? Jis neįrodo mūsų meilės”; arba – „Mes ir be jo galime įsipareigoti vienas kitam”; „Mūsų ryšys stipresnis nei antspaudas pase” ir panašiai. Visi šie atsakymai atskleidžia elementarų nesusipratimą: santuoka suvokiama labai formaliai. Jų supratimu, santuoka yra kažkam kitam, bet tik ne jiems: gal valstybei, tam kad pagerintų rodiklius, gal giminėms ir draugams, laukiantiems vestuvinių vaišių, gal tėvams, nes nepatogu prieš aplinkinius, kad vaikai „susimetę” gyvena.
Ir iš tiesų, kodėl gi jie turėtų stengtis dėl kitų. Tačiau, tai tik patvirtina, kad pati santuokos esmė pasilikusi anapus suvokimo. Tam gali būti daug priežasčių, bet dažniausia – dėl meilės vartotojiškos nuostatos (apie tai rašyta I straipsnių ciklo dalyje).
Tačiau net ir formalus santuokos sudarymas nors savaime ir nesukuria tos gyvybinės terpės ir vidinės gelmės, kuri būtina santuokos gėriams atsirasti, įjungia teisinius mechanizmus santuokiniam ryšiui apsaugoti.
Šia prasme, santuoką kaip viešą pasižadėjimą galima palyginti su atrama gležnam augalui – stulpais, prie kurių pririšami obels sodinukai, turintys mažiau vidinės gyvybinės jėgos. Toks sodininko rūpestis apsaugo nuo nepalankių išorinių sąlygų ir leidžia giliau suleisti šaknis ir nokinti vaisius. Meilė nėra duotybė, bet užduotis, taip ir santuoka yra užduotis.
Paklausiau jaunos studentės, jau kelis metus gyvenančios su vaikinu: „Kodėl nesituokiat?“ Jos atsakymas buvo labai atviras: „Vaikinas nesiperša, negi siūlysies?” Natūraliai kilo klausimas: „Kodėl tu jį įsileidai į namus, jei jis nenori savo gyvenimo susieti su tavuoju?“
Veidą nušvietusios šypsenos atspalvis pasakė daugiau nei žodžiai. Mergina pasidavė paplitusiai tendencijai, jog moterys turi tokias pat teises į lytinį malonumą be įsipareigojimų, kaip ir vyrai. Tokių teisių ir laisvių propaguotojai „pamiršta” perspėt, jog malonumai abiems, bet pasekmės – tik moteriai. Jie suvilioja moteris fiziniais malonumais, o tada smogia jų dvasiai.
Moteris labiau nei vyras iš prigimties susijusi su kuriančiomis galiomis. Vyras prie jų gali prisiliesti tik moters dėka. Tačiau kai moteris savanoriškai jas apleidžia, ji praranda gebėjimą sutaurinti vyro sielą. Tada ir moterys, ir jų vyrai gyvena ne meile, bet mėgaujasi jos surogatu. Nuo moters didžia dalimi priklauso su kuo ji gyvena – su vyru, ar su patinu.
Kitą dažniausiai pasitaikantį pateisinimą galima būtų pavadinti „naivuolių viltys”. Merginos tikisi, jog gyvenimas su vaikinu yra tiesiausias kelias į santuoką.
Apklausus vienos Jungtinės Karalystės kolegijos studentus ir studentes, kurie gyvena kartu, paaiškėjo labai įdomus dalykas: didžioji dauguma studenčių teigė, jog jos vaikinas tikrai ją ves, tačiau dauguma vaikinų pareiškė nė nemaną vesti merginos, su kuria gyvena.
Gyvenimas kartu be santuokos yra daugiau ruošimasis skyryboms negu būdas sustiprinti būsimą santuoką.
Taigi, vyrai tipiškai gyvena kartu nesusituokę tiesiog todėl, kad jiems taip yra „patogiau“: nereikia kiekvieną kartą investuoti nei finansinių, nei laiko, nei emocinių resursų merginant eilinę panelę.
Reikia taip pat nepamiršti ir lytiniu keliu plintančių ligų. Visa tai įvertinus, žymiai labiau apsimoka turėti pastovią partnerę. Tačiau gyvenimas kartu prieš santuoką pastato moterį ir vyrą į labai skirtingas padėtis. Moteriai gyventi be santuokos visomis prasmėmis neapsimoka.
Pavyzdžiui, kai kurios panelės naiviai tiki, jog jos taip išsaugo savo nepriklausomybę. Jos teigia, jog išlaidas jos planuojančios po lygiai su savo gyvenimo draugu. Tačiau tyrimai rodo, kad moterys įprastai aukoja daugiau kaip 70 procentų pajamų gyvenant kartu be santuokos. Jos taip pat yra linkusios daugiau aukoti savo laiko, kurį lengvai galima įvertinti piniginiais vienetais, bendrai buičiai.
Trečias dažniausiai pasitaikantis mitas, yra mėginimas pasiteisinti sakant, jog nori pagyventi kartu, kad įsitikintų, ar tinka vienas kitam – „net mašina yra išmėginama prieš ją perkant, o čia žmogus, su kuriuo reiks gyventi“.
Toks „pasimatavimas“ iš karto pastato juos ne į laisvą valią ir orumą turinčių asmenų santykį, bet į naudojamų objektų. Kita vertus, gyvenimas kartu be santuokos yra daugiau ruošimasis skyryboms negu būdas sustiprinti būsimą santuoką.
Kaip teigia mokslininkai tyrę skyrybų priežastis, skyrybos tarp moterų, kurios gyvena kartu su vyrais nesusituokusios, yra gerokai aukštesnis nei gyvenančių santuokoje. Taip pat tyrimai patvirtina, jog gyvenančios kartu be santuokos poros turi žemesnę vedybinę kokybę ir padidintą skyrybų dažnį.
Apskaičiuota, jog mažiau nei pusė gyvenančių kartu be santuokos porų santykiai trunka penkerius ar daugiau metų. Didžiosios daugumos tokie santykiai vidutiniškai tetrunka mažiau nei porą metų.
Prof. dr. Birutė Obelenienė yra VDU Santuokos ir šeimos studijų centro darbuotoja
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
