„Bejėgiškumo jausmas aptinka, kai tu negali suvaldyti tos stichijos – tai yra didelė teritorija, savotiška sala, į kurią patekti reikia laiko, o laikas nėra mūsų sąjungininkas. Kitą kartą ugnis gali plisti tokiu pačiu greičiu kaip ir vėjas. Jeigu vėjas – 6 m/s, tai ir ugnis tokiu pačiu greičiu gali plisti. Įsivaizduokite, kaip sunku gali būti suvaldyti situaciją“, – laidoje „Prie pietų stalo“ kalbėjo A. Čiuplys.
Kai aš savo laiku budėjau ugniagesių pamainoje, tai būdavo taip sakoma, kad negalima valgyti koldūnų, nes visada suvalgius koldūnų lauk iškvietimo, – sako A. Čiuplys.
„Pavasarį būna daug žolės deginimo atvejų ir tų pačių gaisrų dėl žolės deginimo – rankos visada mums nusvyra. Kiek mes bandome išeiti į eterį, įtikinėti, įrodyti žolės deginimo beprasmiškumą, galimas skaudžias pasekmes... Juk bet koks mūsų veiksmas turi priežastį ir pasekmę“, – pasakoja A. Čiuplys.
Prietarai ir ritualai
Buvo tikima, kad šv. Florijono skulptūrėlė apsaugo nuo gaisrų, tad žmonės jų turėdavo namuose. Dabar A. Čiuplys statulėlių nebemato:
„Abejoju, ar tas statulėles namuose laiko, bet mes turime tokią tradiciją garbingiems svečiams dovanoti Florijono statulėlę ar vitražą – kad primintume apie gaisro pavojų. Kaimo vietovėse ir miesteliuose yra dar tų statulėlių, bet dideliuose miestuose jų jau neberasime“, – pasakoja ugniagesių atstovas.
Patys ugniagesiai turi savų prietarų – dėl to kai kurie ir nevalgo koldūnų.
„Kiekviena pamaina turi savo ritualą, prietarų ir panašiai. Kai aš savo laiku budėjau ugniagesių pamainoje, tai būdavo taip sakoma, kad negalima valgyti koldūnų, nes visada suvalgius koldūnų lauk iškvietimo“, – sako A. Čiuplys.
