Europos Sąjunga negalios klausimą tarp svarbiausių darbotvarkėje įsitraukė dar 2010 metais, kai buvo parengta pirmoji Europos negalios strategija. Prieš mėnesį paskelbta ir antroji – 2021–2030–tųjų laikotarpiui skirta strategija, kuri tęsia seniau išsikeltus uždavinius ir kelia naujus tikslus. Taigi, kur link Europa žmonių su negalia teisių srityje mus ves per ateinantį dešimtmetį?
Naujoji strategija neabejotinai yra ankstesnės tąsa, tad trumpai apžvelkime, kokie sprendimai žmonių su negalia bendruomenei buvo reikšmingiausi.
2010 metais Europos Sąjunga tapo pirmąja regionine organizacija, ratifikavusia JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. Tokiu būdu buvo įsipareigota žmonių su negalia nelygybę spręsti kompleksiškai, apimant visas Konvencijoje minimas sritis ir nuolat vertinant jos įgyvendinimo pažangą. Kas dešimtmetį atnaujinama Europos Sąjungos negalios strategija yra svarbi šios konvencijos įgyvendinimo ir priežiūros mechanizmo dalis.
Įsimintiniausi praėjusio laikotarpio teisėkūros aktai – Europos prieinamumo aktas, Viešojo sektoriaus interneto svetainių prieinamumo direktyva ir nauji reikalavimai keleivių teisių srityje. Visi šie privalomo pobūdžio dokumentai labai realiai ir apčiuopiamai keičia žmonių su negalia galimybes Europos Sąjungoje.
Europos prieinamumo aktas numato vieningus prieinamumo standartus vidaus rinkoje naudojamiems produktams ir teikiamoms paslaugoms. Tai reiškia, kad kuriant prekes ir paslaugas Europos Sąjungos rinkai, privaloma užtikrinti jų prieinamumą absoliučiai visiems ES piliečiams, taip pat ir turintiems negalią.
Interneto prieinamumo direktyva įpareigoja šalis nares pritaikyti viešojo sektoriaus interneto svetaines ir mobiliąsias programas žmonėms su įvairiomis negaliomis, o nauji teisės aktai keleivių teisių užtikrinimo srityje numato nemokamą pagalbą judėjimo sunkumų turintiems asmenims naudojantis oro, jūrų, geležinkelių ir autobusų transportu Europos Sąjungoje.
Ateinančio dešimtmečio negalios strategija numato Europos Sąjungos veiksmus įvairiuose lygiuose – nuo teisės aktų vertinimo ir keitimo iki naujų struktūrų kūrimo bei gairių ir rekomendacijų rengimo.
Prieinamumas
Per ateinantį dešimtmetį žadama peržiūrėti pastatų energetinio efektyvumo reikalavimus, susiejant juos su prieinamumo kliūčių šalinimu. Taip pat stiprinti riboto judumo keleivių teises įvairiose srityse, stiprinti prieinamumo užtikrinimo reikalavimą viešųjų pirkimų procedūrose. Fizinės aplinkos, paslaugų ir informacijos prieinamumas žmonėms su negalia turi tapti integralia bendrijos teisės aktų dalimi.
Siekiant didinti prieinamumo politikos nuoseklumą, ES ketina įsteigti Europos išteklių centrą „AccessibleEU“, kuris veiktų kaip nacionalinių institucijų ir specialistų bendradarbiavimo sistema. Taip pat iki 2023 m. pabaigos planuojama sukurti Europos neįgaliojo pažymėjimą, kuris užtikrintų reikalingų paslaugų prieinamumą visoje bendrijoje.
Dalyvavimas rinkimuose
Turint omenyje, kad visose ES šalyse žmonės su negalia vis dar susiduria su kliūtimis dalyvaudami rinkimuose kaip rinkėjai ir kaip kandidatai, Europos Komisija ketina parengti gerosios rinkimų praktikos vadovą, kuriame bus atsižvelgiama ir į elektroninio balsavimo prieinamumo užtikrinimą.
Savarankiškas gyvenimas
Daugiau kaip trys milijonai vaikų ir suaugusių žmonių su negalia ES gyvena globos įstaigose, todėl bendruomeninių paslaugų stiprinimas išlieka labai svarbus prioritetas. Iki 2023 metų Europos Komisija paskelbs gaires, kuriose valstybėms narėms bus rekomenduojami savarankiško gyvenimo plėtojimo ir įtraukties bendruomenėje skatinimo būdai, kad žmonės su negalia galėtų gyventi bendruomenėse, prieinamuose ir remiamuose būstuose arba namuose (su individualia pagalba).
Drauge bus pateikta pažangių socialinių paslaugų kokybės sistema, kuria siekiama užtikrinti geresnę paslaugų kokybę ir padidinti darbo vietų šioje srityje patrauklumą.
Įtrauktis į darbo rinką
Žmonių su negalia nedarbas ES siekia apie 50 procentų. Tai yra labai rimtas trukdis šių žmonių ekonominiam savarankiškumui ir socialinei įtraukčiai. Valstybės skatinamos jau švietimo grandyje rūpintis žmonių su negalia profesiniu orientavimu, suteikti jiems reikiamas konsultacijas ir paslaugas.
Naujoje strategijoje numatoma, kad iki 2023 metų Europos Komisija pateiks dokumentų rinkinį, skirtą neįgaliųjų darbo rinkos rezultatams gerinti. Šis dokumentų rinkinys turėtų padėti kelti užimtumo tarnybų gebėjimus ieškoti kokybiškų darbo vietų apsaugoto užimtumo srityje ar atviroje darbo rinkoje, kuri visada yra prioritetas.
Įtraukus ir prieinamas švietimas
Žmonių su negalia ir negalios neturinčiųjų švietimo rezultatai rodo didelę galimybių nelygybę švietimo sektoriuje. Daugiau jaunuolių su negalia nebaigia mokyklos ir mažiau tarp jų yra įgyjančių universitetinį išsilavinimą. Šiuos rezultatus lemia jau ikimokykliniame lygmenyje prasidedanti diskriminacija, nukreipianti vaikus į specialiąsias įstaigas arba visai apribojanti bet kokias švietimo paslaugas.
ES lygmeniu įtraukus švietimas užima svarbią vietą. Pabrėžiamas įtraukus švietimas nuo pat ikimokyklinio sektoriaus iki galimybių mokytis visą gyvenimą. Strategijoje toliau išlieka seniau egzistavę įtraukaus švietimo finansavimo šaltiniai, tokie kaip „Erasmus +“ ar Europos solidarumo korpuso, Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūros programos.
Ateinantį dešimtmetį Europos Komisija įsipareigoja parengti ikimokyklinio ugdymo įtraukties priemonių rinkinį, remti valstybes, kurios tobulina mokytojų rengimo sistemas.
Apsauga nuo smurto
Žmonių su negalia teisių stebėsenos tyrimai rodo, kad ši grupė gerokai dažniau tampa neapykantos kalbos ir įvairaus pobūdžio nusikaltimų, taip pat ir institucinio smurto, aukomis.
Reaguodama į šį žmonių su negalia pažeidžiamumą, Europos Komisija įsipareigoja iki 2024 parengti rekomendacijas dėl pagalbos smurto aukoms gerinimo. Taip pat Komisija kviečia Pagrindinių teisių agentūrą išnagrinėti institucijose gyvenančių negalios asmenų padėtį dėl smurto, prievartos ir patiriamų kankinimų.
ES kaip gerasis pavyzdys
ES svarbi ne tik kaip rekomendacijų ir įpareigojimų autorė, bet ir kaip gerasis pavyzdys šalims narėms, todėl bendrija strategijoje išsikelia sau įpareigojimą įvairiose srityse demonstruoti savo pačios rekomendacijų įgyvendinimą.
Pavyzdžiui, atrankos ir įdarbinimo procesai bus atnaujinti atsižvelgiant į darbuotojų su negalia poreikius, taigi ES institucijose ateityje tikimės regėsime daugiau negalią turinčių specialistų. Tai nereiškia, kad negalia atvers jiems kelius į darbo vietas. Tačiau negalia neturi tapti priežastimi nesuteikti darbo reikiamas kompetencijas turintiems specialistams, todėl bus daugiau dėmesio skiriama darbo vietos ar darbo procesų pritaikymo galimybėms išnaudoti.
Taip pat bus siekiama atitikti internete skelbiamos informacijos ir teikiamų paslaugų prieinamumo standartus, ketinama pagerinti audiovizualinių pranešimų ir grafinio dizaino, taip pat leidinių ir renginių prieinamumą, užtikrinti, kad Komisijos organizuojami renginiai vyktų tik prieinamose patalpose, o iki 2030–tųjų siekiama užtikrinti visų Europos Komisijos pastatų prieinamumą žmonėms su negalia.
Europos negalios organizacijų atstovai visada nori platesnės apimties ir dar labiau įpareigojančių Europos sąjungos sprendimų, tačiau ES strategijoje minimi tikslai ir uždaviniai, jei tik bus įgyvendinti, gali reikšmingai keisti žmonių su negalia bendruomenės gyvenimą šalyse narėse. Visgi, tam reikia pačių valstybių ambicijų ir suvokimo, kad to siekti verta.
Iš ilgametės patirties galiu teigti, kad ES rekomendacijos ar net direktyvos ne visada noriai įgyvendinamos šalyse narėse, tačiau jei ne jos, žmonių su negalia atstovai neturėtų jokių įrankių tokių teisių reikalauti. Taigi, strategijoje minimi įsipareigojimai – reikalingi ir sveikintini, tačiau jų kelias iki mūsų kasdienybės – ilgas ir reikalaujantis aktyvaus pačių žmonių su negalia įsitraukimo.
